Nukryžiuokite
Kas nori į Dangų? Kodėl? Ar ten turi būti Dievas ar nebūtinai? O kas nori, kad Danguje nebūtų jokių taisyklių ir galėtų daryti ką nori? Kas, kad ten nebūtų Dievo, kuris viską mato ir girdi? Kas nori į Dangų, nes ten galės visą laiką būti su Jėzumi ir su Juo bendrauti?
Jėzus jam sako: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“. (Jn 14,6)
Norite į Dangų? Jėzus sako: „Sek paskui mane“. (O gal tu pats žinai kelią ir tau nereikia vadovo?)
Kas nori sekti, turi imti kryžių.
„Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mk 8,34; taip pat Lk 9,23; Mt 16,24).
Krikščionys dažniausiai mėgsta kalbėti apie Dievo planą, apie Jėzų, nugalėjusį ant kryžiaus nuodėmę ir atsiuntusį mums Šv. Dvasią, bet labai nenoriai kalbam apie asmeninę atsakomybę ir vaikščiojimą šventume. Net yra tekę girdėti tokį pasiteisinimą: „nedažnai lankausi bažnyčioje, kad nebūčiau per daug šventas“.
„Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“ (Luko 14,27)
„Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs.“ (Mato 10,38)
ŠVENTUMAS
Dievas mus šaukia kiekvieną vardu. Kodėl? Kokiu tikslu?
Dievas, pašaukdamas mus į savo karalystę, pašaukė mus šventėjimui. Jis yra šventas. Ir norintys būti Jo akivaizdoje turi būti šventi.
„Jūs privalote būti man šventi, nes Aš esu šventas Viešpats. Aš jus išskyriau iš kitų tautų, kad būtumėte mano.“ (Kun 20,26)
Mintis apie šventumą persmelkia visą Bibliją. Dievas reikalauja šventumo. Ir tai viso gyvenimo uždavinys. Šventumas yra procesas. Kažkas tokio, ko mes šiame žemiškame gyvenime pilnai nepasieksime. Būti pernelyg šventais negresia. Kai tik mes imame sekti Dievu vienoje sferoje, Jis nurodo mums mūsų trūkumus kitoje. Todėl mes nuolat veržiamės į šventumą, niekada nepasiekdami.
Dievas iš kiekvieno krikščionio tikisi švento gyvenimo.
Ką reiškia būti šventu? Dažniausiai apsiribojama draudimais (kiekviena socialinė grupė juos gali turėti skirtingus): negerk, nerūkyk, nešok… kitiems tai tam tikra apranga… tobulybė.
Visuose šiuose požiūriuose yra tam tikra dalis tiesos. Tačiau iš esmės „būti šventu – tai būti morališkai nepriekaištingu“ (Džeri Bridžes). Tai reiškia atitraukti nuo nuodėmės ir pašvęsti save Dievui. Gyventi šventą gyvenimą – reiškia gyventi pagal moralinius Švento Rašto nuostatus, kaip priešingybė nuodėmingiems pasaulio keliams.
Toks gyvenimo būdas apibudinamas taip: „Privalu atsižadėti senojo žmogaus ankstesnio gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasioje ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.(Ef 4,22-24)
Kvietimas būti šventais liečia visus krikščionis be išimties. Visi pašaukti būti šventais. Būtent todėl, kad Dievas yra šventas, Jis reikalauja šventumo iš mūsų. Neturime žvalgytis į kitus krikščionis, bandydami būti į juos panašūs. Dievas kviečia mus panašėti į Jį.
Šventumas – nėra pasirinkimas! Be jo niekas neregės Dievo.
„Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.“ (Hebr 12,14)
Raštas kalba tiek apie mūsų šventumą, kurį turime per Jėzų, tiek apie šventumą, kurio turime siekti.
Mūsų išgelbėjimas yra išgelbėjimas šventumui.
„Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.“ (1 Tes 4,7)
Ar mes norime būti šventi, ar veržiamės link šventumo, ar ieškome Dievo pagalbos siekdami šventumo?
Šventumo pavyzdys mums yra Jėzus Kristus. Pagalvokim apie Jo žodžius:
„Mano Siuntėjas yra su manimi; Tėvas nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka”. (Jn 8.29)
Jis taip pat yra Išgelbėjimo uola. Atėję pas Jį galime atgauti jėgas, sustiprėti tikėjime, būti nuplauti Jo šventu krauju. Jis atėjo vykdyti Tėvo valios. Tai ir yra pavyzdys, kuriuo turime sekti.
NUODĖMĖ
Kas labiausia trukdo mums būti šventiems? Su kuo mes turime nuolat kovoti? Nuodėmė.
Kodėl daryti nuodėmes yra blogai? O kai darom, ką galvojam? Koks mūsų požiūris į nuodėmę? Nes būtent tai įtakoja mūsų kovojimą su ja.
Bėda ta, kad galvodami apie nuodėmę mes daugiau galvojame apie save, o ne apie Dievą. Mes nesusimąstome, jog nuodėmė skaudina Dievą. Nematom, kad nuodėmė yra nukreipta prieš Dievą. „Kiekviena nuodėmė nukreipta prieš Dievą ta prasme, kad ji pažeidžia Dievo Įsakymus, neigia Jo autoritetą, nepripažįsta Jo valdžios“ (V. S. Plumer).
Ir vis kalbam: „reikia kovoti su nuodėme, nugalėti nuodėmę, Bet Dievas nori, kad mes eitume paklusnumo, o ne pergalių keliu. Paklusnumas nukreiptas į Dievą, pergalė orientuota į mūsų „aš“.
Kadangi Dievas šventas, Jis nekenčia nuodėmės. (ir kuo toliau einam šventėjimo keliu, tuo labiau ir mes imame nekęsti nuodėmės). Dievo šventumas negali toleruoti nuodėmės: nei didelės nei mažos. Nuodėmė yra nuodėmė.
Savo prasižengimus mes labai dažnai esam linkę pateisinti (anas mane pirmas užgavo). Tačiau akivaizdu, kad švento Dievo akivaizdoje mes niekada negalėsim pateisinti nė menkiausio nukrypimo nuo Jo valios. Dievo šventumas nenuolaidžiauja ir primena: „Siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. (Hebr 12,14)
Dažnai girdime posakį: „Dievas nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlį“. Tai tiesa, bet kaip pro ausis praleidžiam kartais pirmąją šio sakinio dalį.
Kiekvieną kartą darydami nuodėmę, darom kažką, ko Dievas nekenčia (geidulingų minčių, mūsų puikybės, pykčio protrūkių ar atsikalbinėjimų, kad tikslas pateisina priemones) ir kas Jį skaudina.
Dievas, tiesdamas mums savo gelbstinčią ranką, kviečia mus bendrystei su savimi ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Kaip galime būti bendrystėje su Juo, jei vaikštome tamsoje? Jei darom tai, kas Jį skaudina ir tai, ko Jis nekenčia.
Mes nesam tobuli ir niekada tokie nebūsim. Dievas tai žino. Bet Jis reikalauja rimto požiūrio į šventumą, reikalauja, kad nuoširdžiai atgailautume dėl nuodėmių, o ne bandytume jas pateisinti.
Kai Dievas mums nurodo į nuodėmę, turime imtis priemonių kovai su ja, antraip rizikuojame užsitraukti Dievo rūstybę. Kol nepažvelgsim nuodėmei tiesiai į akis ir nepradėsim jos įveikti, negalėsim eiti šventėjimo keliu. Pergalė seka paskui paklusnumą.
Taigi, kalbant apie nuodėmę ir kovą su ja pirmiausia reikalingas teisingas požiūris.
Antras dalykas – turime pripažinti kaltę ir liautis pataikauti nuodėmei (savęs pateisinimas).
Trečia. Į kai kurias nuodėmes mes nežiūrime rimtai. Mes tarsi suskirstome nuodėmes į pakenčiamas ir netoleruotinas, mažas ir dideles (pvz., nesilaikymas įsakymo švęsti septintą dieną dažniausiai nelaikomas tokia didele nuodėme kaip žmogžudystė ar stabų garbinimas nelygintinas su neištikimybe šeimoje).
Išeities taškas yra ne tai, daugiau ar mažiau reikšmingas yra paliepimas, bet Įstatymo Davėjo autoritetas. Pats paklusnumo principas niekuo nesiskiria nuo įvykio Edeno sode. Esmė kokia? Reikia visame kame klausyti Viešpaties ir besąlygiškai paklusti Jo valiai.
Ar mes pasirengę vadinti nuodėmę nuodėme nepriklausomai nuo to didelė ji ar maža, nes tai uždrausta Dievo? Ne mūsų reikalas skirstyti nuodėmes į dideles ir mažas. Dievas mums to neleidžia.
Nuodėmė tai ne tik mūsų asmenins pralaimėjimas. Tai – nusikaltimas prieš šventą Dievą.
Dievas yra šventas. Jis bjaurisi nuodėme. Kristaus kančia ant Kryžiaus tik įrodo nuodėmės baisumą.
Ir nors kelias su Dievu yra palaimintas, visgi tai yra kelias su kryžiumi ant pečių.
NUKRYŽIUOKITE
Jėzus nešė Kryžių, ir mes nešam. Jėzus nešė Kryžių ant kurio vėliau buvo nukryžiuotas. Ant kryžiaus Jis užnešė mūsų nuodėmes.
„Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. “Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti” (1 Petro 2,24)
https://www.youtube.com/watch?v=lVTHLs-3QeY
Su kuo asocijuojasi kryžius? Kančia, skausmas…
Ką turime nukryžiuoti mes? Savo nuodėmes, save.
„Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė.“ (Kol 3,5)
Ką reiškia marinkite? (sugriauti gyvybinę energiją, nužudyti). Ir tik su Šv. Dvasios pagalba tai įmanoma. Kaip?
- Pirmiausia ugdykime savyje teisingą POŽIŪRĮ: kad mums būtinas šventumas ir būtinas paklusnumas Dievo valiai visose srityse.
Šį įsitikinimą mumyse formuoja Dievo Žodis. Pasaulis aplinkui stengiasi mums užkrauti savo vertybių sistemą. Iš visų pusių mus supa pagundos, pataikaujančios mūsų nuodėmingai prigimčiai.
Štai kodėl apaštalas Paulius kviečia:
„Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.“(Rom 12.2)
Tik su Dievo Žodžio pagalba keičiasi mūsų mąstymas ir atsinaujina vertybių sistema. Dievo Žodis turi taip stipriai įsėsti į smegenis (Dievo Žodžio žinojimas), kad tai taptų pagrindine jėga, kontroliuojančia mūsų norus ir poelgius (patartinas Švento Rašto eilučių mokymasis mintinai). Ir žinoma DŽ taikymas konkrečiose situacijose. Taip formuojasi įsitikinimai, apsaugantys mus nuo pagundų, vedančių į nuodėmę. Tam tikrose situacijose Šv. Dvasia primena mums reikalingas eilutes. Kuo daugiau studijuojame Bibliją, taikome Dievo nurodymus, tuo labiau įsitikiname, kad Dievo Žodis kalba kiekvienai situacijai.
O kai nežinome kaip elgti galime tiesiog užduoti sau klausimus:
- Kam tai naudinga kūnui, dvasiai, protui?
- Ar tai ima valdyti? (televizorius, facebook, serialai, sportas-kai trukdo atsiduoti Dievui)
- Ar nedaro žalos kitam?
- Ar tai pašlovina Dievą?
Ne mūsų veikla kartais nulemia nuodėmė tai ar ne, bet mūsų požiūris į tą veiklą. Kai tai tampa „dievuku“ – tai jau nuodėmė.
Siekdami šventumo turime savęs paklausti: ar esu pasiruošęs formuotis savo pasaulėžiūrą pagal Dievo Žodį ir gyventi pagal šiuos įsitikinimus.
Ir kaip yra dažniausiai… mes dvejojame ar priimti Dievo siūlomą šventumo etaloną konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje. Mes suprantam, kad iš mūsų reikalaujama paklusnumo, kuriam esam nepasiruošę.
- Antras dalykas būtinas norint numarinti netikusius pageidimus– pareiga ir atsakomybė. Tai kova su per laiką prisikaupusiais blogais įpročiais.
Ar aš pasiruošęs atsisakyti tam tikrų dalykų, kurie sulaiko mane nuo šventumo?
Mes sergam sindromu: “na dar tik kartelį“ (tarsi žaidimas su nuodėme; dar viena laida ir eisiu paskaityti Bibliją/ dar viena ledų porcija ir viskas) ir tuo pačiu atidėliojamas momentas, kai nuodėmei pasakytume „gana“.
Bet tiesa ta, kad vis atidėliojant mes prarandam gebėjimą ištarti „ne“.
Ir tokiu būdu turim krūvą nuodėmingų įpročių. (truputį patingim, truputį to, ano). Su tokiais įpročiais reikia kovoti, bet tam reikia principingo pasiryžimo šventėti.
Tavo kryžius https://www.youtube.com/watch?v=l4l8Poo_DIY
Džonatanas Edvardsas, garsus pamokslininkas kėlė sau tokį uždavinį ;“pasižadu niekada nesielgti taip, kaip nesielgčiau paskutinę savo gyvenimo diena.“
„Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Gal 2,20)
„Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais.“ (Gal 5,16-26)
Tai skausminga!
„Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui“. (Gal 6,14)
Kas įvyko po nukryžiavimo? Mirtis.
Mes mirštam nuodėmei. Tai nereiškia, kad nuodėmė negali mūsų paliesti. Bet mes žvelgiame į save kaip mirusius nuodėmės atžvilgiu.
„Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“ (Rom 6,11 eil.)
Mirėme kartu su Kristumi. Ir neturime leisti nuodėmei viešpatauti. Tai mūsų valios reikalas. Mes mirę nuodėmei – faktas. Mes mirėm priešo valdžiai ir esam perkelti į Dievo valdžią.
Turi praeiti daug laiko, kol pradedame įveikti savimeilę, norą gyventi sau, o ne Dievui. Nuodėmė nuolat sukiojasi aplinkui. Ir nepastebimai natūralus poreikis apsirengti virsta kaupimu, fizinis potraukis – ištvirkimu…
Pritrenkianti tiesa! Mes darom nuodėmes, nes norim tai daryti, nusprendžiam tai daryti, o ne todėl, kad mums trūktų jėgų atsispirti pagundai.
Kova su nuodėme tęsis visą gyvenimą.
PAGUODOS ŽODIS NEŠANTIEMS KRYŽIŲ
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva” (Mt 11,28-30)
Jėzus pakviečia sekti. Suvargęs dvasioje žmogus, pripažinęs savo dvasinę negalią, supratęs savo padėties beviltiškumą, ateina pas Jėzų. Ir tuomet skamba žodžiai apie kryžių, kuris, kaip išsiaiškinome yra ne pats maloniausias dalykas. Ir šiose eilutėse girdime tarsi prieštaravimą: „Mano našta lengva…“ Daugelis dabar turbūt pagalvojome: “Nieko sau lengva“. Bet pamėginkime pažvelgti giliau ir šiek tiek patyrinėti save.
Kada yra viduje šviesiau ir ramiau: kaip pykstu, kai keršiju ar kai atleidžiu?
Kaip jaučiamės padarę gerą darbą, ar davę išmaldą?
Koks jausmas apima tuomet, kai nenuėjau su draugais parūkyti?
Kai žmogus tau padėkoja už surastą ir gražintą daiktą?
Kai nuoširdžiai pabūnate maldoje ar kai priverčiame save išlipti sekmadienį iš lovos, kad ateitume į bažnyčią?
Kai pasitraukiate nuo televizoriaus, kad skirtumėt laiką Biblijos skaitymui?
Kai sulaikote liežuvį nuo apkalbų?
Kryžiuoti save, savo norus ar įpročius yra skausminga ir sunku. Bet to reikia mūsų pačių labui.
Krikščionio pareiga https://www.youtube.com/watch?v=LYrv-h2wEzM&t=55s
Parengta pagal: Dž. Bridžes „Šventumo siekimas“. БИБЛИЯ ДЛЯ ВСЕХ. Санкт – Петербург. 2015
PATIKRINKIME ŽINIAS
Teisinga ar klaidinga
- Dievas yra šventas.
- Iš meilės nusidėjėliui Dievas pateisina ir jo nuodėmes.
- Mes esame verčiami priimti Dievo Išgelbėjimą.
- Svarbiausia gerai gyventi čia, žemėje, o su Dievu kaip nors bus galima susitarti, kad Jis priimtų į Dangų.
- Jėzus yra vienintelis Kelias į Dangų.
- Paklusnumas Dievo valiai yra šventumo sąlyga.
- Nuodėmė yra ne tik daryti, kas Dievui nepatinka, bet ir nedaryti, kas Jam patinka.
- Savo meilę mums Dievas įrodė ant Kryžiaus.
- Yra ir gerų žmonių, kuriems nebūtina būti Jėzaus mokiniu, kad patektų į Dangaus karalystę.
- Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.
- Šventumas yra Dievo moralinių nuostatų laikymasis.