Išlikę istoriniai šaltiniai rodo, kad nuo 16 a. pradžios Kelmė buvo Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės dvaras su dideliais žemės plotais ir priklausė Žemaitijos sričiai. 1591 m. Kelmės dvarą su to paties vardo miesteliu, kuris tada turėjo tik vieną gatvę, iš jo savininkų kunigaikščių Somereckių nupirko Šiaulių vietininkas reformatas Jonas Gruževskis ir nuo to laiko daugiau kaip tris šimtmečius jis išbuvo Gruževskių dinastijos nuosavybe. Didikai Gruževskiai Kelmėje įkūrė reformatų parapiją ir prie bažnyčios 1601 m.* pastatė mokyklą. J. Gruževskis įpareigojo visus 8-15 m. vaikus leisti į mokyklą.
Po 1751 m. gaisro, 1767 m. bažnyčią atstatė ir ją globojo gen. Jurgis Gruževskis ir įtaisė joje gerus vargonus. Trūksta žinių apie kunigus tuo metu aptarnavusius Kelmės ev. reformatų parapiją. Tik vieną jų, Samuel Bernackį, mini Elzner savo 1754 m. veikale „Polonia Reformata”.
Plintant protestantizmui Romos katalikų Bažnyčios sąskaiton, Kelmės katalikų parapija, gavusi progą arčiau susipažinti su protestantizmo sąžinės laisvės idėjomis, neteko didžiausios dalies savo parapijiečių kartu su jos klebonu Ben. Kotarskiu priėmusiu reformatų tikėjimą. Katalikų parapijos bažnyčia iki 1569 m. stovėjo uždaryta, kol pagaliau reformatai pradėjo joje laikyti savo pamaldas.
Žemaičių kapitulos kan. Jonas Kazakevičius „labai aršus heretikų priešas” ir „schizmatikų rykštė” (L.E.) pareikalavo iš protestantų grąžinti Kelmės katalikų bažnyčią, į kurią jis buvo paskirtas. Protestantams nepatenkinus jo reikalavimo, 1606 m. užvedė Raseinių teisme bylą, kurią pralaimėjo. Vėliau ta byla buvo perkelta į Vilniaus tribunolą, kurio sprendimu bažnyčia buvo grąžinta likusiems Kelmės katalikų parapijos nariams. 1622 m. Jurgis Gruževskis pastatė reformatams naują mūrinę bažnyčią.
Jau anksti Kelmės dvaras buvo pažįstamas savo retais gamtovaizdžiais, puošniais dvaro rūmais ir arkinio stiliaus dvaro vartais. Ne vienas gamtos mylėtojas jį buvo lankęs ir su jo istorija susipažinęs. Tačiau didikų Gruževskių laikais Kelmė išsivystė ir į pirmą dvasinės kultūros centrą šiame krašte. Nauji dvaro savininkai čia buvo sutelkę nemaža kultūrinių turtų. Be numizmatikos ir gausaus medalių ir įvairių pažymėjimo ženklų rinkinio, antrame dvaro vartų pastato aukšte buvo patalpinta 5000 tomų retų knygų biblioteka, kurių vieną, labai retą Londone spausdintą Chilinskio lietuvišką Bibliją 1805 m. Gruževskiai padovanojo Vilniaus universitetui. Dvare buvo saugomi ir Lietuvos reformacijos dokumentai bei Žemaitijos ev. reformatų ir ev. liuteronų bažnyčių istoriniai archyvai. Kelmėje buvo taip pat ir reformatų bažnyčios senjoro rezidencija.
Šio dvasinės kultūros suklestėjimo laikotarpyje Kelmėje lankėsi daug garsingų svečių, kur 1701 m. buvo sustojęs ir švedų karalius Karolis XII.
Kelmės reformatų parapija ir bažnyčia yra viena iš nedaugelio, kurios išliko Lietuvoje sunykus reformacijai. Bažnyčia tebestovi ir šiandien kaip architektūros paminklas kartu su ant Vilbėnos upės kranto dvaro arkiniais vartais – liudininkais kadaise Kelmėje viešpatavusio humanizmo, reformacijos ir sąžinės laisvės laikotarpio, nuo kurio mus jau šimtmečiai skiria, dažnai keitę religines, ideologines ir politines gyvenimo struktūras bei valstybių sienas. To kaitaliojimosi neišvengė ir Kelmės ev. reformatų parapija: jos narių tarpe, be lietuvių, atsirado ir kitų tautybių parapijiečių, gi prie reformatų prisidėjo ir liuteronų, kuriuos ilgą laiką aptarnavo reformatų kunigai. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbose ir, retkarčiais, Gruževskių dinastijos palipalikuonims – lenkų kalba.
Kaip matome, Kelmės ev. reformatų parapija tapo mišri ne vien tautybių, bet ir tikybų atžvilgiu. Ilgametis jos klebonas kun. prof. dr. Konstantinas Kurnatauskas, kuris apie 40 metų prieš II pasaulinį karą Kelmės parapiją aptarnavo, laikė pamaldas ne tik trijose kalbose, bet, būdamas ekumeninio bendradarbiavimo šalininkas, bažnyčioje už Dievo stalo pastatė altorių liuteronams, o šventą Vakarienę dalino abejuose pavidaluose: reformatams duoną, liuteronams – ostiją. Tai unikali ekumenizmo idėja: vienas Dievas, viena Evangelija, vienas kunigas ir viena bažnyčia (pastatas), nepaaukojant savo tikėjimo principų.
* Liet. Enciklopedija XI t. 344 p. nurodo bažnyčios pastatymo datą 1615 m. Tą pačią datą kartoja ir V. Kviklys savo veikale „Mūsų Lietuva” IV t. 524 psl., tačiau vėlesnės datos Lietuvos kultūros fondo leidinyje „Iš tėviškės rankų” sakoma, kad jau 1601 m. „Prie bažnyčios buvo įsteigta mokykla“, reiškia jau prieš 1601 metus bažnyčia čia stovėjo.
Mykolas Zablockas
„Mūsų sparnai“, 1992 m. rugsėjis (Nr. 68). – p. 38-42
BIBLIOGRAFIJA:
Liet. Enciklopedija (Kapočiaus)XI t. 346-347p.
Regina Beržinytė ir k t. „Iš tėviškės rankų” 5-6p.
Kun. Vytautas Kurnatauskas „Kelmės parapija ir jos klebonas”
„Mūsų Sparnai” Nr. 8-9,1955m.