Šiauliai

Krikščioniškos Reformacijos, prasidėjusios Vokietijoje 1517 m., idėjos plito visoje Europoje. Apie 1525 metus M. Liuterio mokslas pasiekė Lietuvą, o XVIII šimtmečio pabaigoje ir Šiaulių kraštą. Pirmąją liuteronišką parapiją Šiauliuose sudarė daugiausia amatininkai iš Prūsijos, dvarininkų atsigabenti darbininkai iš Kurlandijos (šiandien tai dalis Latvijos teritorijos) bei grafo Tyzenhauzo apgyvendinti audėjai iš Silezijos.

Pirmas Šiaulių parapijos kunigas buvo Fridrichas Vilhelmas Skubovius. Jis buvo kilęs iš Rytprūsių netoli Marienburgo (dabartinėje Lenkijoje). Teologiją jis studijavo Karaliaučiuje, Frankfurte, Leipcige ir Kalėje.

Lenkijos karalius St. A. Poniatovskis 1793 metais buvo dovanojęs parapijai žemę ir namą. Bet 1795 m. per trečiąjį Lietuvos – Lenkijos padalinimą Šiaurės Lietuvos dalis pateko rusų caro valdžion. Žemė ir namas perėjo grafo Zubovo nuosavybėn. Rusų valdžia dovanojimo nepripažino.

1800 m. vyriausiasis kunigaikščio Zubovo valdytojas Pavelas Szemonovas padovanojo parapijai kaip kompensaciją jam priklausiusį mūrinį namą ir žemės sklypą Fabriko gatvėje, pamaldoms ir kunigui apgyvendinti.  Rusijos imperatorius Aleksandras I,  didelių generolo Skazarevskio (Skazarevskogo) pastangų dėka, paskyrė Šiaulių parapijos kunigui išlaikymą, 500 rublių metams.

F. V. Skuboviui mirus, parapija kurį laiką neturėjo savo nuolatinio kunigo, ją aptarnavo atvažiuojantys kunigai Fridrichas Grenda, Gilbertas.

Nuo 1824 metų parapijai pradėjo patarnauti kunigas Henrikas Adolfas Braunšveigas (1824 – 1826), kilimo iš Mintaujos. Jo dėka buvo užvestos bažnytinės knygos, atidaryta mokykla prie bažnyčios. Pradžioje joje mokėsi 8-10 mokinių. Vėliau jų buvo apie 20. Mokykla veikė iki 1832 metų.

Su grafu Zubovu pradėtos derybos dėl Lenkijos karaliaus dovanos. Šio klausimo sprendimui buvo kreiptasi į teismą. Kunigas H. A. Braunšveigas buvo Konsistorijos įgaliotas vesti derybas su grafo Zubovo įgaliotiniu, kuris pagaliau pažadėjo, kad grafas Zubovas vietoj to sklypo ir namo, kurį dovanojo Lenkijos karalius, statys mūrinę bažnyčią. Tačiau dar nebaigus susitarti, grafo Zubovo įgaliotinis buvo atšauktas ir derybos liko neužbaigtos.

Kunigas rūpinosi ne tik Šiauliais. Jis ėmė vesti pamaldas Žagarėje, Joniškyje. Iš krikštynų ir sutuoktuvių skaičiaus, galima spręsti, kad Šiaulių parapijoje tuo laiku buvo apie 3000 parapijiečių.

Po poros metų, kunigui H. A. Braunšveigui persikėlus tarnauti į Salvę Kurlandijoje, Šiaulių parapijoje kunigo tarnystę pradėjo Aleksandras Henrikas Konradas Šulcas (1826 – 1842). Šią tarnystę jis ėjo iki 1842 metų. Kilęs iš Kirsgalės Kurlandijoje, jis lankė gimnaziją Mintaujoje ir studijavo Tartu universitete. Remdamasis kitų kunigų pasakojimais, jis sutvarkė senesnių laikų kronikos duomenis. Jo pastangomis išrūpinti pastatai pamaldoms ir reguliariai laikomos pamaldos Žagarėje, Joniškyje, Akmenėje, Alkiškiuose.

1824 m. Fridrichas Lemke (buvęs karininkas) padovanojo Šiaulių parapijai 5 ha žemės prie liuteronų kapinių (šiandien tai netoli Tilžės gatvės). Ten apsigyveno kapinių sargas.

1835 metais, mirdamas Šiaulių karčiemos savininkas Karolis Noltege, Šiaulių parapijai paliko 1500 rublių mūrinei bažnyčiai pastatyti. Iki bažnyčios statybos šie pinigai buvo padėti procentams į Valstybinį komercinį banką. 1836 m. parapija gauna kaip paveldą iš didžiosios kunigaikštienės Liudovikos Volanski 100 sidabro rublių kaip įnašą į mūrinės bažnyčios statybą. 1836 m. Šiaulių parapija už 140 rublių įsigijo du bažnyčios varpus.

1838 m. parapija caro leidimu atsiskiria nuo Vilniaus Konsistorijos. Šiaulių parapija buvo priskiriama tiesiogiai Generalinei Konsistorijai (Kurlandijoje). Generalinė konsistorija nustatė pamaldų skaičių metuose (Šiauliuose per metus turėjo būti 12 pamaldų), bendru kaimyninių kunigų susitarimu nustatytos Šiaulių parapijos ribos.

Kunigas Šulcas rūpinosi, kad parapija gautų tinkamą kleboniją. Rusų valdžia tam tikslui paskyrė Salnorių seniūniją, už kurią reikėjo mokėti 344,25 rublių nuomos mokestį. Taigi kunigas persikėlė į Salnorius, t. y. į parapijos centrą.

Paskutiniuosius gyvenimo metus kunigui Šulcui tarnybos pareigas eiti padėjo teologijos kandidatas Aleksandras Dovydas Emanuelis Distonas (1842 – 1896), kuris po kunigo Šulco mirties pasiliko Šiaulių parapijos kunigu. Jis yra kilęs iš Kurzemės. Studijavo Tartu universitete. Savo lėšomis jis sutvarkė Salnoriuose esančią kleboniją, ūkinius pastatus, prisidėjo prie konfirmantų mokyklos statybos.

Tuo metu Šiaulių parapija neturėjo pamaldoms tinkamų patalpų. Turimas, Szemonovo dovanotas, namas buvo mažas, tamsus ir padidėjusi parapija jame netilpo. 1848 m. ponai Balhauzai dovanojo sklypą bažnyčiai statyti dabartinėje Vilniaus gatvėje. Seni namai buvo parduoti. Paraijiečiai suaukojo statybines medžiagas bei 1000 rublių. Panaudotos sukauptos lėšos. 1851 m. gegužės 24 d. pašventinamas kertinis akmuo, o 1854 m. gruodžio 21 d.  Šiaulių naujai pastatytą evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pašventinta. 1855 m. divizijos generolo Korfo įsakymu buvo surinkta iš jo divizijos karininkų pinigų vargonams, kurie tais pačiais metais buvo bažnyčioje pastatyti.

Nuo 1896 iki 1903 metų Šiaulius bei Šiaulių apskritį aptarnavo kunigas Adolfas Jeskė, po to metus – kunigas Julius Grosse.

1904 m. Šiaulių apskrities parapijos kunigu paskirtas kunigas Teodoras Kupferis (1904 – 1940). T. Kupferio kunigavimo metu buvo pastatyta Mažeikių bažnyčia, Radviliškio maldos namai, naujos, mūrinės patalpos konfirmantų mokymui, jų apgyvendinimui ir kiti pastatai Salnoriuose. Žagarės bažnyčiai pastatytas bokštas ir zakristija. 1931 m. pastatytas Šiaulių bažnyčios bokštas ir jame pakabinti varpai (perkelti iš senos medinės varpinės), o 1937 m. bažnyčia uždengta skardiniu stogu.

Pamaldos Šiauliuose buvo laikomos 14-17 kartų per metus vokiečių ir latvių kalbomis. Šiauliuose bei Salnorių dvare vykdavo ir pamaldos vaikams.

I pasaulinio karo metais Lietuva, o kartu ir Šiaulių kraštas patyrė vokiečių okupaciją.

dav
dav

Atgavus nepriklausomybę, naujoji Lietuvos valdžia pareikalavo bažnytinį gyvenimą atsiskirti nuo Latvijos, nuo Kurzemės Konsistorijos. Sušauktas pirmasis Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios Sinodas. Vėliau, siekiant efektyvesnio parapijų aptarnavimo, buvo oficialiai padalintos Šiaulių (kartu su Mažeikių, Kuršėnų, Radviliškio ir Pabalvės filijomis) ir Alkiškio (su Žagarės ir Joniškio filijomis) parapijos. Šiaulių parapiją liko aptarnauti kunigas T. Kupferis, o Alikiškiams aptarnauti buvo pakviestas diakonas iš Latvijos G. Rauskinis. Alikškio parapijos centru liko Salnoriai.

Šiauliuose (Klaipėdos krašto) Gustavo Adolfo sąjungos finansinės paramos dėka bei parapijiečių lėšomis buvo įsigytas pastatas klebonijai – nupirkti namai už 18 000 litų. Buvo įsteigta vargdienių aprūpinimo organizacija. Pamaldų skaičius padvigubėjo – jos jau vyko 32 kartus metuose.

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iš parapijų buvo atimtos visos bažnytinių apeigų (pamaldų registravimo, krikšto, santuokos) knygos. Rajone įsteigta civilinė metrikacija. Karui artėjant, dauguma parapijiečių emigravo į Vokietiją, Latviją. Prasidėjus karui, Į Vokietiją pasitraukė ir kunigas Kupferis. Šiaulių parapija liko be kunigo. Karui praūžus, vyko areštai, žmonės buvo tremiami į Sibirą. Evangelikams grėsė didelis pavojus ir dėl išpažįstamo krikščioniško tikėjimo, ir dėl  kai kurių tautybės. Įbauginti žmonės traukėsi į kitus kraštus.

Šiaulių bažnyčios pastatą, karo audrų beveik nepaliestą, to meto valdžia konfiskavo.  Bažnyčioje buvo įkurtas karinis sandėlis. 1947 m. rugsėjo 5d. Šiaulių miesto DŽDT sprendimu bažnyčios pastatas buvo perduotas priešlėktuvinės apsaugos tarnybai. 1951 m. pastatas buvo perduotas Šiaulių m. komunaliniam skyriui, namų ūkio valdybai, Namų valdybai Nr. 1. 1954 m. sausio mėn. 19 d. pastatas perduotas į LTSR  Kultūros ministerijos „Aušros“ muziejaus balansą. O tų pačių metų balandžio mėn. 20 d. buvo sprendimas bažnyčios pastatą ir aplink jį esantį žemės sklypą perduoti Valstybinei prekybai, universalinės parduotuvės statybai. 1960 m. pradėjus statybos darbus Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia buvo nugriauta.

Parapijai priklausiusį 5,75 ha žemės sklypą su trobesiais šalia Tilžės gatvės ( Tilžės g. 270 ) Sovietų valdžia nacionalizavo. Šalia šios žemės buvo senos ev. liuteronų kapinės, kurios po karo buvo labai nuniokotos. Šiuo metu kapinės prižiūrimos entuziastingų, nuoširdžių parapijiečių.

Kadangi parapija nebeturėjo bažnyčios, pamaldos vyko rusų stačiatikių cerkvėje.

Kunigų trūko. Šiaulių parapijos likutį retkarčiais aptarnaudavo kunigai E. Lejeris (pirmasis pokario metų Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pirmininkas), vėliau ištremtas į Sibirą, iš tremties grįžęs kunigas G. Rauskinis. Maždaug nuo 1979 metų konsistorija Šiaulių parapijai aptarnauti paskyrė kunigą E. Švagerį. Šiauliuose kunigas Edvinas Švageris pamaldas laikydavo latvių kalba keturis kartus per metus. Tuometinės valdžios leidimu, buvo įregistruota evangelikų latvių grupė iš 20 žmonių.

Prasidėjus Sąjūdžiui ir Lietuvai 1989 metais atgavus Nepriklausomybę, šalį užliejo dvasinio pakilimo banga. Žmonės atgavo žodžio, tikėjimo laisvę. Atgijo ir liuteroniškos parapijos.

Šiauliuose iniciatyvos atkurti, suburti evangelišką parapiją ėmėsi kunigas – diakonas Mečislovas Bekeris. Rinko ir kvietė tiek evangelikus liuteronus, tiek evangelikus reformatus, gyvenančius Šiauliuose. Kadangi tuo metu tikrasis bažnyčios pastatas jau buvo „perstatytas“ į universalinę parduotuvę, pradžioje beatsikurianti bendruomenė rinkosi kunigo bute. 1991m. kunigas kreipėsi į Šiaulių m. Tarybos pirmininką prašydamas paskirti laikinam naudojimui patalpas pamaldoms ir kitiems religiniams patarnavimams. Šiaulių miesto taryba patenkino kun. M. Bekerio prašymą ir išnuomojo parapijai pastatą, esantį Vilniaus g. 118 a. Šiame pastate pirmosios evangelikų pamaldos buvo pravestos 1991 m. liepos 28 d. Čia jos vyksta iki šių dienų.

Po M. Bekerio mirties, parapiją lankė ir pamaldas pravesdavo kun. Renholdas Moras, o  1994 m. gegužės 29 d. į Šiaulių parapiją buvo įvestas kun. Romas  Pukys.

Šiuo metu parapijoje yra apie 100 narių. Pamaldos vyksta kiekvieną sekmadienį. Kartu meldžiasi ir evangelikai liuteronai, ir evangelikai reformatai. Tuo atžvilgiu, Šiaulių parapija yra unikali Lietuvoje.

Parengta pagal LELB  Šiaurės Lietuvos latviškąjį  parapijų 1999 m. kalendorių (kalendorių paruošė kun. diak. E. Laiconas); Šiaulių krašto evangelikų liuteronų kronika, 1866 m.