„Saugok visu stiprumu savo širdį, nes iš jos plūsta gyvenimo versmė.“ (Pat. 4, 23)
Ką turim daryti, kad mūsų širdis būtų sveika?
Vėl pažvelkim į pilį.
Kartais pilį priešas puldavo atvirai, bet kartais stengėsi prie pilies prisėlinti nepastebėtas. Todėl kiekviena tvirtovė ar pilis ant savo sienų turėjo sargybos bokštus. Sargyba pakaitomis budėdavo ištisą parą, kad priešas neužpultų netikėtai.
Stebėk savo priešą. Ką mums sako Raštas? „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“(Mt 26,41) Norėdami apsaugoti savo širdį nuo blogio, privalome budėti. Dievas Biblijoje mums sako, kad būtume budrūs. Neleiskite, kad Šėtonas jus užkluptų netikėtai. Stebėkite savo priešą! Neleiskite jam prisėlinti prie jūsų. 1 Pt 5,8 „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.“
Užverk vartus. Kai karaliaus priešai artėdavo prie pilies, sargybiniai uždarydavo vartus. Kaip galime tai padaryti? Tarkim yra TV programa, kurios metu vartojami blogi žodžiai. Jūs žinote, kad aktoriai dažnai būna nepadoriai apsirengę ir laido blogus juokelius. Žinote, kad tai yra blogai. Kaip galėtumėte užverti savo širdies vartus? (Ps 101,3) Spaudot TV pultelį, ir… Ką daryti degalinėje užėjus prisipilti degalų (parduotuvėj stovint prie kasos) – akys užkliūva už žurnalų su blogomis nuotraukomis, užrašais ant viršelių. Atsidarius svetainę, kurioje „iššoka“ pornografija? O nuėjus pas draugus? Ką daryti su kompiuteriniais žaidimais (kai kurie žaidimai yra apie smurtą ir kitus blogus dalykus.)? Arba tarkim, kaimynė pasiūlo perskaityti netinkamą krikščioniui knygą? O kai girdim: „einam, kitą kartą paskaitysi, pasimelsi“ ar kvietimą dalyvauti, kur krikščioniui nederėtų? Pašaliečių raginimai keršyti, kovoti už palikimą, lipti karjeros laiptais. Ir begalė kitų dalykų. Tai (paraginimai, pasaulio nuomonė, pasaulio vertybių sistema, abejonės Dievo Žodžiu) ateina per mūsų ausis ir akis. Per ausų ir akių vartus. Daugeliu atveju mes ne stovim sargyboje prie savo širdies pilies vartų, o maloniai pasisveikinam ir įsileidžiam (kaip Trojos arklį). Kai susiduri su blogiu, turi atsisakyti žiūrėti, klausyti ar dalyvauti. Taip darydamas, užveri savo širdies vartus ir neįsileidi blogų žodžių ar nuotraukų. Yra nuostabus Dievo pažadas: „Priešinkitės velniui ir jis bėgs nuo jūsų.“(Jokūbo 4,7). Privalome kreipti dėmesį į savo elgesį kasdien, kiekvieną valandą, bet kokioje draugijoje, viešumoje ir savo namuose, tarp nepažįstamų ir tarp namiškių.
Pranešk savo vadui (Uždėkite Vado širdelę GH-26). Ką darydavo sargybinis, pastebėjęs priešą? Pranešdavo vadui. Kas yra mūsų širdies pilies Vadas? Viešpats Jėzus Kristus. Jis yra Tas, kuris gali padėti mums apsaugoti savo širdis. Mums reikia priimti nurodymus iš Jo. Kai tu priimi Jėzų kaip savo Gelbėtoją, Jis visą laiką yra su tavimi. Šventoji Dvasia gyvena tavyje. Tu gali laimėti prieš priešą, nes Jėzus suteikia tau stiprybės ir jėgos padaryti tai, kas teisinga (Ef 6,10). Pranešk apie pavojų savo Vadui, ateik pas Jį MALDOJE. Paprašyk Jo padėti tau užverti ausų, akių vartus. Kalbėkis su Viešpačiu, dalinkis savo baimėmis, nuoskaudomis, abejonėmis… Tačiau ką daryti, kai suvoki, kad tavo širdyje jau yra blogų žodžių ar vaizdų? Atsakymas tas pats – pranešk apie tai Vadui. Pasakyk Jėzui, kad įsileidai blogų dalykų į savo širdį ir paprašyk Jo atleidimo. Paprašyk Jo apsaugoti tave nuo mąstymo apie tuos dalykus. Visada prisiminkite, kad priešas stipresnis už jus, bet Jėzus Kristus – daug stipresnis už priešą. Mes stiprybę gauname iš Viešpaties, kai esame arti Jo.
„Niekas taip nepadeda lengvai iškęsti karo vargų, kaip užtikrintas įsitikinimas Kristaus meile ir nuolatine apsauga, niekas taip nesuteikia tiek stiprybės pakelti nuolatinio budėjimo, kovos ir grumtynių su nuodėme nuovargį, kaip nuolatinis pasitikėjimas, kad Kristus kaunasi krikščionio pusėje ir sėkmė yra garantuota.“ (Dž. Č. Railis)
Mes sujungti su Kristumi visoje Jo galybėje. Savo jėgomis mes nepajėgūs gyventi šventai. „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“, – rašo apaštalas Paulius (Fil 4,13). Iš kur randasi kantrybė ir ištvermė? Tai atsiranda, kuomet mus stiprina Viešpaties jėga. Jo jėga veikia manyje koks silpnas bebūčiau. Ir ši jėga ateina su Šventąja Dvasia. Kai priimame Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją, kai pripažįstame Jį savo Viešpačiu, o savo gyvenimą apsukame 180 laipsnių kampu visa širdimi atsigręždami į Jį, Dievas duoda mums Šv. Dvasią, kad Ji gyventų mumyse. „Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2,13 3); „Gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams.“ (Gal 5,16)
Ką mumyse veikia Šventoji Dvasia?
Įtikina dėl nuodėmės – per Šv. Raštą bara ir taiso (2 Tim 3,16), padaro jautresnę sąžinę; įkvepia mus kovai ir šventumo troškimui. Būtent Ji mums parodo nuodėmę. Todėl kasdien turėtume melstis, kad Ji parodytų nuodėmes, gyvenančias mūsų širdyse, kurių nematom arba nenorim matyti. Ji vienintelė padeda atskirti priešo melą ir pažįsta iš tiesų mūsų širdį.
Įgalina dorotis su nuodėme, suteikia jėgų tai padaryti.
Ji leidžia mūsų gyvenime rastis aplinkybėms, dėl kurių esam priversti augti dvasiškai. Dievas kontroliuoja kiekvieną aplinkybę ir panaudoja gyvenimo įvykius, kad padarytų panašesniais į Kristų. Iš vienos pusės turim ir patys kovoti su nuodėme (ne tik sėdėti ir žiūrėti kaip darbuojasi Dievas), kita vertus – esame priklausomi nuo Jo, nes be Jo, patys, negalime pasiekti nė trupučio dvasinės pažangos. „Dirbk taip, lyg viskas priklausytų nuo tavęs, tačiau pasitikėk Dievu taip, lyg iš viso nedirbtumei.“ (senovės išmintis)
Šv. Dvasia naudoja Dievo Žodį. Mes turim nuolat būti Jo Žodyje: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“ (Hebr 4,12) Svarbiausia, leisti Šv. Dvasiai darbuotis mūsų širdyse.
PRISIMINKIM! Mes nuodėmiaujam, nes nusprendžiam nuodėmiauti, o ne todėl, kad mums neužtenka jėgų atsisakyti nuo pagundymo. Mes nenugalėti, mes tiesiog nepaklusnūs.
Ką daro žmogus, norėdamas turėti kuo sveikesnę širdį (fizine prasme)? Palyginkime norą turėti sveiką širdį fizine ir dvasine prasme.
Ką turim stengtis daryti?
Pirmiausia, stengtis atsikratyti blogų įpročių (kovoti su nuodėme, blogais įpročiais, tingėjimu…).
Reguliariai lankytis pas Gydytoją. Ar esi arti savo Vado Viešpaties Jėzaus? Pokalbis su Jėzumi kasdienėje maldoje. Pasakyk Jam, kad nori, jog Jis saugotų tavo širdį. Prašyk maldoje Šventosios Dvasios pagalbos, kad Ji tave pripildytų, tau vadovautų, ragintų, padėtų.
Maitintis sveiku maistu. Pripildyti savo širdį gerų dalykų. Reguliarus (suplanuotas kiekvieną dieną) Biblijos skaitymas; draugų iš tikinčiųjų tarpo pasirinkimas; pamokslų klausymasis; gilinimasis į tam tikras temas; mokymasis Švento Rašto eilučių mintinai; Viešpaties Vakarienės sakramentas; sekmadienių šventimas; Šv. Rašto apmąstymas: ko moko tekstas apie Dievo valią, šventą gyvenseną; ar mano gyvenimas atitinka Šv. Rašto reikalavimus, kur konkrečiai nesutampa su Šventuoju Raštu; kokių konkrečių žingsnių turiu imtis, kad parodyčiau paklusnumą?
„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.“ (Fil 4,8) „Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.“ (Rom 12,2) „Protingas ieško pažinimo, neišmanėlis maitinasi kvailystėmis.“(Pat 15,14)
Treniruotis. Savidisciplina. Ugdyk (taisyk, formuok) savyje savybes, kurios patinka Dievui. „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ (Rom 12,21) Ne viskas gaunasi iš karto (vitaminų poveikis ne iš kart juntamas) Sąmoningai, nuolat su malda paklūstant Rašto reikalavimams vystosi ir tobulinami maldingumo įgūdžiai, charakteris – tai tampa asmenybės dalimi. Jei stengsimės kasdien elgtis pagal Jo Žodį, Jis veiks ir stiprins mus iš vidaus.
Tai, ką apmąstom, yra būtina taikyti. Turime vengti apibendrinimų, o vietoj to koncentruoti savo dėmesį į konkretų paklusnumą konkrečiomis aplinkybėmis. Mes apgaudinėjam patys save, jei darom pažangą tiesos pažinime, netaikydami jos konkretiems darbams. .
Reikalingas užsispyrimas ir tvirtumas. Mums nepatinka pati mintis, kad reikia kovoti su nuodėme. Mes norėtume, kad Dievas viską nugalėtų. Tačiau Dievo noras, kad mes patys atkakliai kovotume siekdami šventumo. Šventumas neįgyjamas be kovos. Kaip fiziniai pratimai, bėgimas stiprina širdį, taip ir dvasinės treniruotės stiprina mūsų dvasinę širdį, mūsų sielą.
- Įpročiai atsiranda dažnai kartojant. Kuo dažniau darom nuodėmes, tuo labiau joms turim polinkį ir kuo dažniau susilaikom, tuo įprastesnis mums tampa susilaikymas.
- Nedaryti išimčių.
- Stebėjimas savo elgesio atliekant net ir mažus, kasdienius dalykus. Nėra tokio laiko, kai neturėtume būti šventi. „Kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame.“ (Lk 16,10)
Vaistai (vitaminai) – išgelbėjimas per Jėzų Kristų. Evangelija. Nuodėmių nuplovimas Jo krauju, sutikimas su tuo, kad esu nusidėjėlis (be nuosavo teisumo) ir užtikrintumas, kad nuodėmės yra atleistos. Pradėkim kiekvieną dieną mąstydami: „Aš esu nusidėjėlis, bet turiu didį Gelbėtoją.“ (Džonas Niutonas) Tai padeda pripažinti nuodėmę ir su ja kovoti. Aš nesu vienas. Dievas kovoja su manimi.
Pasitikėjimas. Gyventi tikėjimu. Tikėjimu priimti tai, ką Dievas atveria. Daug blogų dalykų daroma dėl netikėjimo. Netikim, kad Dievas žino mūsų skriaudas ir todėl keršijam patys, netikim nuodėmės baisumu ir todėl žaidžiam su ja. Netikim , kad be šventumo neregėsim Dievo todėl jo ir nesiekiam. (3 Kar 11,12 skyriai). „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Hebr 11,6).“ Jei ieškome šventumo, tai turime tikėti būtinybe paklusti Jo valiai, o taip pat tuo, kad Dievas išpildys savo pažadus. Pirmiausia privalote tikėti, paskui daryti. Jei žmonės nedaro tikėjimo darbų, vadinasi, jie netiki. Nuo tikėjimo Kristumi priklauso visos tvirtovės saugumas. Būtent jį dažniausiai puola priešas.
„Kaip negali tikėtis, kad pasiseks ūkininkui, kuris kartą pasėjęs javus savo laukuose, vėliau, iki pat derliaus nuėmimo, jų neprižiūri, taip negali tikėtis ir kad tikintysis įgis daugiau šventumo, jei uoliai neskaitys Biblijos, nesimels, neskirs Dievui savo sekmadienių.“(J. Č. Railis)
Būti krikščioniu dėl žmonių akių kainuoja nedaug. Tam nereikia išsižadėti savęs ir aukotis. Bet trokštant mylėti Dievą visa širdimi ir artimą kaip save patį, siekiant „šventumo, be kurio niekas neregės Dievo“, mūsų laukia kova. Būti krikščionimi kainuoja. Nieko nekainuojantis tikėjimas nieko ir nevertas.
Mes jau nuo pradžios šios temos girdėjome Švento Rašto eilutes: “laikykite save mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui“. (Rom 6,12) Mes mirėm nuodėmei. O kadangi mirėm, tai neturim leisti nuodėmei vadovauti, pataikauti jai, maitinti jos. Veikiau turim su ja kovoti ir marinti, nukryžiuoti kiekvieną kartą, kai ji nori mus pavergti.
Gyvename pasaulyje pilname nuodėmės. Bet turim būti šviesa ir druska. Ir niekur nepasakyta, kad tai bus lengva. Šviesti ir sūdyti ne smerkiant ar kritikuojant, bet liudijant ir savo gyvenimu skelbiant Evangeliją: „Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės.” (Jn 7,38)
„Vienas krikščionis padavė žmogui traktatą. „Kas čia,-paklausę šis. Krikščionis atsakė“ – „Traktatas. Noriu, kad jį perskaitytumėte.“ „Bet aš nemoku skaityti“,- atsakė žmogus ir pridūrė. -Žinai, verčiau stebėsiu tavo kelius.“ Pasaulis žiūri ne į brošiūras, ne į tai ką kalbame, o į jūsų kelius. Jūsų gyvenimas turi patvirtinti tai, kas jose parašyta. (J. V. McGee)