Konstantinas Kurnatauskas ir Kelmė
Kelmėje surengtoje Konstantino Kurnatausko – evangelikų reformatų pastoriaus, 1921 metais įkurtos nevalstybinės mokyklos vedėjo-direktoriaus, visuomenininko atminimo dienoje, prie gimnazijos atidengta atminimo lenta, surengta konferencija. Paskaitas skaitė gimnazijos istorijos mokytojas Egidijus Ūksas ir Arūnas Baublys, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedros vedėjas, docentas, Evageliškosios teologijos centro direktorius, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas.
25-erių metų filosofijos daktaras, evangelikų-reformatų pastorius
Kelmės J. Graičiūno gimnazijos istorijos mokytojas Egidijus Ūksas skaitė pranešimą apie K. Kurnatausko gyvenimą ir veiklą Kelmėje.
Kelmės valsčius XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje Lietuvos kultūriniame kraštovaizdyje buvo unikali sala. 1902 metų rugpjūčio 11 dieną Konstantinas Kurnatauskas buvo įšventintas į diakonus, 1903 metų birželio 9 dieną jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Tais pačiais metais K. Kurnatauskas įšventintas į evangelikų-reformatų kunigus. 25 metų naujajam klebonui buvo patikėta istorinė Kelmės parapija, su filijomis Kėdainiuose, Deltuvoje ir Seirijuose. Iki šių dienų yra išlikę tik Kėdainių ir Kelmės maldos namai. Deltuvos bažnyčia, nuostabus XX amžiaus architektūros paminklas, su aštuoniakampiu bokštu, nuniokotas dviejų karų, sunyko, o Seirijų evangelikų-reformatų bažnyčią, smarkiai nukentėjusią paskutiniaisiais karo metais, 1975-aisiais nugriovė sovietų valdžia.
Nežiūrint didžiulės K. Kurnatausko veiklos mastų, išskirtinės erudicijos, tikrai nedaug galima rasti jo gyvenimo pėdsakų Kelmėje. Bet ir nedideli prisiminimai alsuoja didžiule pagarba profesoriaus asmenybei. K. Kurnatauskas tikėjo, jog yra vedinas Dievo, ir tik jo valia gali panaudoti savo gebėjimus ten, kur yra paskirtas, su meile ir atsidavimu atlikti savo pareigas. Kalbėdamas savo parapijiečiams, pažįstamiems, draugams, mokiniams, visuomet pabrėždavo, kad tikintis žmogus negali nusigręžti, atsiskirti nuo aplinkos ir nedaryti jai jokio poveikio. Niekam neleistina užsidaryti nuo pasaulio. „Manau, kad Konstantinas Kurnatauskas rado nemažai bendraminčių Kelmėje ir jos apylinkėse“, – tvirtino E. Ūksas.
Pranešėjo teigimu, kunigą neabejotinai veikė Kelmės dvaro savininkai Gruževskiai, kurie kartu su didikais Radvilomis XVII amžiuje stovėjo prie Kelmės evangelikų-reformatų parapijos ištakų. Jurgis Gruževkis XVII amžiaus pradžioje ėmėsi aktyvios konfesinės veiklos, buvo trijų Žemaitijos, o vėliau – ir Deltuvos apylinkių globėjas, pastatė naują evangelikų-reformatų bažnyčią Kelmėje. J. Gruževskio vadovaujama Kelmės evangelikų-reformatų bendruomenė tapo viena iš aktyviausių Žemaitijoje. XIX amžiuje Gruževskiai aktyviai reiškėsi ir politikoje. 1831 metų sukilimas prasidėjo Kelmės dvare, dvaro savininkai rėmė ir 1863 metų sukilimą.
Konstantinas Kurnatauskas bendravo su tuometiniu Kelmės dvaro savininku Bronislovu Gruževskiu – aktyviu visuomenės veikėju, įkūrusiu sviesto gamintojų bendrovę, dalyvavusiu daugybės ūkinių draugijų veikloje. 1915 metais, po B. Gruževskio mirties, dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas. Jis buvo karštas Lenkijos patriotas, todėl 1918 metais išvyko į Lenkiją, įstojo į lenkų legioną ir gynė Lenkijos nepriklausomybę nuo bolševikų. 1939 metais žuvo karo pradžioje.
Konstantinui Kurnatauskui teko bendrauti su Boleslovu Gruževskiu, kuris Leipcige studijavo tapybą ir muziką, baigė Paryžiaus konservatoriją, bet vėliau iš Prancūzijos grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kelmėje. Kūrybai atsidavė iki savo mirties, 1922-ųjų balandžio 4 dienos. Galbūt pokalbiai su būsimuoju profesoriumi paskatino B. Gruževskį 1912 metais Varšuvoje išleisti studiją apie Kelmės evangelikų-reformatų bažnyčios istoriją? Įžangoje rašoma, jog religija yra žmogaus santykis su Dievu, laisvė pasiaukoti Viešpaties Dievo garbei yra prigimtinė žmogaus teisė ir privilegija. Tikėtina, jog K. Kurnatauskas skaitė šios knygos rankraštį. B. Gruževskis prieš pat Didžiojo karo pradžią Vilniaus Vrublevskių bibliotekai, vėliau davusiai pradžią Mokslų akademijos bibliotekai, padovanojo didžiulį, per šimtmečius giminės sukauptos bibliotekos rinkinį.
Gruževskių dvare burdavosi ir bendraudavo šviesiausi Kelmės valsčiaus ir apylinkių žmonės. Pavyzdžiui, daktaras Martynas Yčas, žymus teisininkas ir politikas, kuris 1912 metais, būdamas 26 metų, jau buvo išrinktas Kauno gubernijos atstovu Rusijos ketvirtoje valstybės dūmoje. Per visą kadenciją plenariniuose dūmos posėdžiuose, gindamas lietuvių tautos reikalus, kalbėjo 26 kartus. Buvo ir Lietuvos evangelikų-reformatų bažnyčios kuratorius, daug kartų rinktas sinodų pirmininku. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, paskirtas pirmuoju finansų, susisiekimo, prekybos ir pramonės ministru. M. Yčas – vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vilniaus universiteto garbės daktaras. Be abejo, pasak E. Ūkso, Martynas Yčas su Konstantinu Kurnatausku ir kitais tuometiniais Kelmės šviesuoliais pasidalindavo Dūmos naujienomis, diskutuodavo, aptardavo bendrus evangelikų-reformatų bendruomenės reikalus. Galbūt su Martynu Yču Kelmę buvo aplankęs ir jo vyresnysis brolis Jonas – pedagogas, visuomenės veikėjas, profesorius, nacionalinės istoriografijos pradininkas, 1907 metais Vilniuje įsikūrus mokslo draugijai, tapęs tikruoju jos nariu?
Pas Gruževskius lankydavosi ir katalikų kunigas Petras Janušauskas, į Kelmės parapiją paskirtas 1900-aisiais metais. Kunigas žavėjo veiklumu ir energija, amžininkų pasakojimuose išlikęs kaip labai šiltas, malonus ir išsilavinęs žmogus. Kelmėje radęs sukrypusią medinę bažnyčią, užsidegė noru pastatyti naują.
Kitas Kelmės valsčiaus šviesuolis – Stulgių parapijos klebonas Antanas Kinderis, save kildinęs iš kunigaikščių Kaributų, vienas iš šviesiausių ir labiausiai išsilavinusių Žemaitijos kunigų. A. Kinderis buvo idėjų generatorius, naujų pažiūrų propaguotojas, neblėstančios energijos, savo laikmetį pralenkusio mąstymo. Turėjo įvairiausių planų: įkurti vyskupijoje kilnojamąją biblioteką, supirkinėti dvarus ir steigti juose amatų mokyklas. 1908 metais, papildydamas laikraštyje „Vienybė“ išspausdintą eilėraštį, išsakė tiems laikams sunkiai, ne visiems suprantamą mintį, kad gamtos mokslas ir filosofija negriauna tikėjimo, o jį papildo, aiškiau parodydami, kas yra žmogus ir koks jis turi būti. K. Kurnatauską žavėjo platus kunigo Antanos Kinderio – mokslininko ir ūkininko – interesų laukas. Kartais atrodydavo, kad jis – net ne kunigas. Buvo ir liaudies medicinos žinovas, žmones gydė elektra, paskelbė daug brošiūrų sveikatos klausimais. Kunigas platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis kartu su Užvenčio dvaro savininku Jonu Smilgevičiumi bei Žalpių parapijos šviesuoliu Kazimieru Raliu dalyvavo Vilniaus lietuvių konferencijoje.
Kelmėje buvo dar vieneri namai, kuriose, galima manyti, lankydavosi Konstantinas Kurnatauskas. Tai Kelmės žydų dvasinės mokyklos ješivos arba Kelmės Talmud Toros biblioteka. Kelmės ješiva Lietuvos žydų bendruomenėje turėjo ypatingą statusą ir nuopelnus. Nemažai ješivos mokinių tapo žinomais rabinais. 1862 metais šią dvasinę mokyklą įkūrė bene geriausiai žinomas Kelmės rabinas Rabis Simcha Zisel Broidas, ji veikė iki 1941 metų. Mokykloje buvo akcentuojamas musaras – judėjų etikos mokymas, akcentuojantis asmens tobulėjimą. Talmud Toros pastatą juosė aukšta tvora, atskirdama besimokančiuosius nuo likusios bendruomenės. Studentai išsiskyrė savo apranga, taikydavo tylėjimo praktiką. Patekti į mokyklą galėjo tik išlaikę egzaminus. Rabinas Simcha suformavo studijų programą, kurioje pirmiausia buvo siekiama supažindinti studentus su materialiuoju pasauliu, o tik po to gilintis į dvasinius dalykus. Ješivos biblioteka garsėjo turtingumu ir buvo prieinama visiems, studijuojantiems Torą. Dar mokė ir matematikos, rusų kalbos, geografijos. 1903 metais K. Kurnatauskui atvykus į Kelmę, mokyklai vadovavo Simchos brolio sūnus. 1912 metais Konstantinas Kurnatauskas studijų mokslo tikslais bendravo ir su kitais ješivos vadovais bei Kelmės rabinais. Kunigas laisvai kalbėjo hebrajiškai, dėstė hebrajų kalbą Lietuvos universitete. 1928 metais jis parašė pirmąjį hebrajų kalbos vadovėlį.
Didysis karas padarė didžiulę žalą Kelmei ir jos apylinkėms. Gyventojų sumažėjo per pusę. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Konstantinas Kurnatauskas aktyviai įsijungė į jos kūrimą. Pirmajam švietimo ministrui, jo bičiuliui Martynui Yčui paraginus, Lietuvoje pradėjo steigtis švietimo skyriai, draugijos. 1919 metais švietimo ministerijai patvirtinus laikinuosius Mokyklų nuostatus, mokyklas galėjo steigti visuomeninės organizacijos ar privatūs asmenys. Kelmės ir apylinkių šviesuoliai 1920 metais įkūrė Švietimo draugijos Kelmės skyrių. Didžiausi skyriaus organizatoriai buvo Kelmės vaistininkas Bronius Misevičius, felčeris Benediktas Gasiūnas ir jo žmona Euzebija Gasiūnienė, altarista Pertas Janušauskas ir Konstantinas Kurnatauskas, jie rūpinosi įkurti privačią nepilną vidurinę mokyklą-progimnaziją Kelmėje. Draugija įsigijo du 50 tūkstančių litų vertės namus ir du trijų hektarų ploto sklypus. Nemaža problema buvo įtikinti kelmiškius leisti vaikus mokytis į naują mokyklą. Todėl draugijos nariai kartu su aktyviais miestiečiais vaikščiojo pasiskirstę po gatves, lankė namus. Kelmės vidurinė ne valdžios mokykla buvo įkurta 1921 metų rugpjūčio 19 dieną. Pirmuoju mokyklos vedėju-direktoriumi vedėju buvo paskirtas Kelmės evangelikų-reformatų bažnyčios pastorius, kunigas Konstantinas Kurnatauskas. Mokykla įsikūrė buvusiame Gruževskio bravoro name, prie Vilbėno upelio. Rugsėjo 26 dieną mokykla iškilmingai atidaryta. K. Kurnatauskas mokykloje direktoriavo iki 1925-ųjų. Derindamas teologijos docento pareigas Universitete, Kelmėje mokytojavo 1925-1927 metais, tapęs profesoriumi, 1936-1938 metais.
E. Ūksas tvirtino, jog prieš 95 metus sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis įkurta progimnazija yra nuostabus pavyzdys, kaip skirtingų tautybių, tikėjimų ir įsitikinimų žmonės, vedini kilnaus tikslo, geresnės savo vaikų ir valstybės, kurioje jie gyvens, ateities, gali sukurti istorijos audras atlaikiusį stebuklą.
Iš bajorų giminės
Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Teologijos katedros vedėjas, Evangeliškosios teologijos centro direktorius, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Arūnas Baublys pažymėjo: Konstantinas Kurnatauskas niekada nėra akcentavęs, skundęsis ar kitaip užsiiminęs (kiek žinoma iš išlikusios medžiagos ir prisiminimų), jog Kelmės jam buvo provincija.
Atvirkščiai – Kelmėje jam buvo nearti dirvonai.
Laiškuose Konstantinas Kurnatauskas save įvardindavo Konstantu. Tvirtino negalįs Konstantinu vadintis, nes jau esąs Konstantinas Didysis, reformavęs Bažnyčią.
K. Kurnatauskas gali būti pavyzdžiu bet kada, bet kam, siekiantiems užsibrėžtų tikslų.
Kurnatauskai yra sena bajorų giminė, legitimuojasi dar iš riterių laikų. Giminės herbe – skydo raudoname fone – valtis. Herbas ir vadinasi valtis (luc – lenk.), kildinamas iš X amžiaus. Seniausias atvaizdas siekia 1313 metus, Vaitiekaus vaivados antspaude. Plaukiojimą prieš kraują reiškia, priklausė karingai riterių giminei.
1413 metais herbas pateko ir į Lietuvą, tapo ne vienos LDK didikų šeimos herbu.
Konstantinas Kurnatauskas kilęs iš senos evangelikų reformatų giminės, kuri nuo reformacijos laikų delegavo ne po vieną giminės narį į savo bažnyčią. Giminės pirmtakas Andrius Kurnatovskis į LDK atvyko 1676 metais, buvo paskirtas Slucko seniūno pavaduotoju. Pasak A. Baublio, net devyni šios giminės atstovai tarnavo dvasininkais. Seniausiai žinomas – Vladislovas Kurnatauskas, tarnavęs Kelmės ir Izabelino (Baltarusija) parapijose, buvo išrinktas distrikto superintendentu. Jo plunksnai priklauso ne viena giesmė, tiek lenkų, tiek lietuvių, tiek ir vokiečių kalbomis. Konstantino senelis Titas Kurnatauskas studijavo filosofiją, bet vėliau, kai Sinodas susiderėjo su Rusija, studijas tęsė Dorpato (Tartu) teologijos fakultete. Yra mokytojavęs ir Kražių gimnazijoje, buvo paskirtas reformatų moksleivių bendrabučio inspektoriumi, reguliariai važinėjo į pamaldas Kelmėje. 1829 metais Kražiuose gimė Oskaras Kurnatauskas – Konstantino Kurnatausko tėvas, pratęsęs kunigų dinastijos tradicijas.
1875 metais, O. Kurnatauskas, siekdamas tinkamo išsilavinimo vaikams, paliko Biržų parapiją ir persikėlė į Mintaują, Latviją. Tuo metu ten kaip tik buvo laisva reformatų kunigo vakansija Šventos Trejybės bažnyčioje. Išvyko su žmona Olga ir penkiais vaikais. Parapija buvo daugiatautė, buvo ir latvių, ir vokiečių, ir šveicarų, nemažai – ir lietuvių evangelikų, kurie dirbo naujai kylančios Kuršų pramonės centre. Kai buvo uždaryta Kėdainių gimnazija, Mintauja daugeliui lietuvių evangelikų tapo viena iš arčiausiai ir konfesiškai tinkamų gimnazijų. Oskaras Kurnatauskas reformatų parapiją įsteigė ir Rygoje.
Konstantinas Kurnatauskas buvo jauniausias šeimoje. Po studijų vedė Žozefiną Stanevičiūtę, su kuria išgyveno 28 metus.
Pirmojo pasaulinio karo metu visi kunigai buvo priverstinai evakuoti iš Lietuvos. K. Kurnatauskas šios evakuacijos išvengė, liko vienintelis savo konfesijos kunigas šalyje, atstovaudamas vokiečių okupacinėje administracijoje bažnyčios reikalus. 1918 metais, bolševikams okupavus Vilnių, Konstantinas Kurnatauskas grįžo į Kelmę.
1941 metais išvyko su šeima iš Lietuvos į Vokietiją, kur ketverius metus praleido ypač sunkiomis sąlygomis. 1942 metais mirė jo žmona Žozefina, neatlaikiusi smūgio – naciai nužudė jos seserį, liudininkų pasakojimu, užstojusią žydų mergaitę, kurią norėjo sušaudyti. 1944 metais per stebuklą Konstantinui Kurnatauskui pavyko gauti leidimą trumpai aplankyti Kelmę – jau paskutinį sykį. Kunigu tuo metu dirbo jo sūnėnas Vytautas Kurnatauskas.
1953 metais, būnantį emigracijoje, jį išrinko superintendentu – reformatų bažnyčios vadovu. Visur jis kėlė okupuotų Baltijos šalių klausimą, tikinčių padėties problemas.
Konstantinas Kurnatauskas buvo gilios erudicijos asmenybė. Be lenkų ir lietuvių, jis mokėjo tobulai klasikines hebrajų, lotynų ir graikų kalbas, laisvai kalbėjo vokiškai, prancūziškai, angliškai, latviškai ir rusiškai.
Parengė Dalia KARPAVIČIENĖ