Apie laimę

KAS YRA LAIMĖ?

Atėjus šventėms visiems linkime laimingų naujų metų, per gimtadienius linkim laimės.

Visi ieško laimės ir daro kažką, kad būtų laimingi. Psichologų (ir ne tik) teigimu, laimės troškimas yra žmogaus norų noras, varomoji jėga. Tad kas yra laimė ir kaip mes ją suprantam? Ką reiškia būti laimingu?

Štai keletas citatų apie laimę:

„Raktas į laimę yra gebėjimas atleisti.“ (Popiežius Pranciškus)

„Ko gero, nėra didesnės laimės kaip turėti širdį, tyrą kaip kūdikio.“ (Japonų filosofas Kitaro Nishida)

„Kas yra laimė? Kaip niekas nežino, kas yra sveikata, kol jos netenka, taip gal ir laimė yra tiesiog nelaimių nebuvimas.“(psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas)

Laimė – jaustis savo gyvenimo šeimininku.“ (dirigentas Modestas Pitrėnas)

„Galime būti laimingi lavindami protą. Kuo didesnę proto ramybę mes pasiekiame, tuo labiau įstengiame mėgautis laimingu ir džiugiu gyvenimu.“ (Tibetiečių dvasinis lyderis Dalai Lama)

 Peržvelgę nemažą pluoštą siūlomų „laimės receptų, pabandėme išskirti tris pagrindines „laimės formules“.

LAIMĖS FORMULĖS

Pasaulietinė laimė (materialistinis požiūris)

Laimės tema yra ganėtinai plati ir tuo pačiu labai svarbi. Mes kiekvienas norime jaustis ir būti  laimingi. Mes juk kiekvienas to siekiame visu savo gyvenimu. Kiekviename iš mūsų yra užkoduotas noras būti laimingu. Kaip sakoma: “žuvis ieško kur giliau, o žmogus, kur geriau”. Tas “geriau”- tai ir yra laimės paieška.

Jei paklaustume vaiko, jaunuolio, senjoro – kas yra laimė, kaip ją apibūdintumėte, kas jums teikia asmeniškai laimę. Išgirstume greičiausiai skirtingus atsakymus. Ir tai nenuostabu, juk skirtingo amžiaus žmonės skirtingai supranta ir apibūdina laimę. Bet ką mes dažnai matome ir girdime savo aplinkoje. Galbūt net patys tai pasakome ar pritariame, kad laimė ne piniguose, o jų kiekyje, kad laimė yra turėti gerą darbą, erdvų namą, naują mašiną, dailią išvaizdą, mylinčią šeimą, gerus draugus, būti sveikau ir t. t.. Didelis džiaugsmas ir laimė sudalyvauti kokiame nors šou projekte, dainų konkurse, sporto žaidynėse ir užimti prizines vietas.

Dauguma mūsų paminėtų dalykų yra tiesiogiai susiję su materialiais dalykais, momentiniais ir  praeinančiais patyrimais. Turime pripažinti, kad ir mes dažnai laimę suprantame ir jos ieškome materialiose dalykuose. Tačiau kaip ne kartą esame patyrę, tokia laime mes džiaugiamės ne ilgai.  Kodėl taip yra? Kodėl mes ieškome, siekiame ir vis liekame “nepasotinti”?

Žmogaus laimės sritimi domisi psichologai. Po ilgų tyrimų ir apklausų jie pateikia rezultatus.

Garsus psichologas Abraomas Maslowas net sudarė žmogaus poreikių piramidę, kuri susideda iš penkių pakopų. Ji atskleidžia žmogas poreikių eiliškumą, be kurių patenkinimo žmogus negali jaustis pilnai laimingu.

Psichologė Sonja Lyubomirsky nurodo, kad 50 %  laimės priklauso nuo mūsų genetikos (įskaitant asmenybių temperamentus), 10 % laimės priklauso nuo gyvenimo aplinkybių (sveikatos, turto …) ir net 40 % –  nuo mūsų pačių veiksmų (pasirinkimų).

Šių mokslininkų tyrimu rezultatai patvirtina, kad žmogaus laimei nepakanka tik materialių dalykų, žmogui reikia ir dvasinių dalykų. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kuris buvo sukurtas su kūnu, siela ir dvasia. Visos šios žmogaus sudedamosios dalys turi būti patenkintos, kad jis iš tikro jaustusi laimingas.

Kalno pamoksle Jėzus apie tai užsimena:”…nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ – arba: ‘Ką gersime?’- arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.” (Mt 6, 31.33) 

Laimė pagal rytiečius (dvasingumas be Dievo) 

Trumpai pabandysime apčiuopti dvasinių praktikų principus rytų religijose.

„Tikrojo AŠ“ pažinimas

„Tikrasis Aš“ suprantamas kaip visai nekintama asmens dalis, kuri valdo visą materialų ir nematerialų kūną. Šiuolaikinio vakariečio žmogaus supratimas dažniausiai yra toks, kad protas (=smegenys) gali valdyti kūną, tuo tarpu rytietiškas “Tikrojo Aš” supratimas žymiai platesnis. “Tikrasis Aš” visko, įskaitant ir protą, valdovas.

Laimė tai tokia proto būsena. Čia ir dabar.

Dažniausiai mūsų protas turi tokią savybę blaškytis tarp dabarties ir ateities. Mes nuolat lyginame dalykus (pvz.: “praėjusį kartą kava buvo skanesnė, nieko, nueisiu į kavinę ir nusipirksiu geresnę”) ar nuolat įklimpstame į senų prisiminimų analizę, dėl šios priežasties netgi sunku mums būna užmigti vakarais. Besiblaškančio proto savybė mums trukdo mėgautis dabartine akimirka. Dažnai tampame ramesni ir laimingesni, kai sugebame sustabdyti tą protą šią akimirką – čia ir dabar. Dažnai siekiama tokios būsenos įvairiais būdais: pavojaus mėgėjai – dideliais greičiais, šokinėjimu nuo aukštų tramplinų į vandenį; malonumų mėgėjai – ypač gardaus maisto, sekso paieškomis ir pan. Rytietiškos praktikos (meditacija, kvėpavimo pratimai) taip pat padeda pasiekti “čia ir dabar” būseną.

Tapimas dalimi viso Dieviško pasaulio. Reinkarnacija

Rytiečių supratimu, viso dvasinio vystymosi tikslas – susilieti su visuotiniu Dievišku paspauliu. Tai vyksta per pakartotinus atgimimus – reinkarnacijas, priklausomai nuo dvasinio tobulėjimo pasiekimų. Atkreipiame dėmesį, kad pagal šį supratimą Dievas nedalyvauja žmogaus tobulėjime.

Santykiai bendruomenėje, šeimoje.

Geri santykiai šeimoje bei bendruomenėje yra vienas iš svarbiausių laimės pagrindų.

Priimti pasaulį toks koks jis yra. Viskas yra pusiausvyroje (In ir Jang)

Nuolankiai priima visus gyvenimo malonius ir nemalonius iššūkius. Nes supranatama, kad viskas kinta, o be liūdesio nebus džiaugsmo, be tamsos nebus šviesos ir pan. Nesipriešinimas nusistovėjusiai pasaulio tvarkai ramina protą, teikia laimės.

Plačiau skaitykite:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-01-10-dalai-lama-ir-howardas-c-cutleris-menas-buti-laimingam/55785

http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/apie-gyvenima-cia-ir-dabar/

https://gid.lt/tikyba/rytu-religijos

Kaip būtų galima nusakyti šių dviejų būdų kaip pasiekti laimę esmę?

„Kiekvienas yra savo laimės kalvis“.

Pamėginus pavaizduoti tokius laimės kelius vaizdas būtų maždaug toks. Centre žmogus ir jo norai, o visa kita sukasi aplink jį (Dievas, kuris arba yra gyvenime arba ne, taip pat).

Dieviška laimės formulė

Šventajame Rašte taip pat yra laimės formulė. Žodis laimė arba palaimintas yra sutinkamas bene 100 vietų. Štai keletas jų.

„Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis – tik Viešpats.“ (Jer 17,7)
„Ragaukite ir matykite, kad geras yra Viešpats! Palaimintas žmogus, kuris Juo pasitiki.(Ps 34,8)
„Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdy.“(Ps 84,5)
„Palaimintas kiekvienas, kuris bijosi Viešpaties ir vaikščioja Jo keliais!“ (Ps 128,1)

„Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos. (Ps 32,1-2)

Pamėginkite atrasti visose šiose citatose pagrindines laimingo žmogaus savybes arba, kitaip tariant, laimės sąlygas.

Tai pasitikėjimas Dievu ir gyvenimas pagal Jo Žodį.

Kaip dabar atrodytų mūsų piešinys? Sprendžiant iš skaitytų eilučių, centre yra Dievas, o visa kita sukasi aplink Jį (mano norai taip pat).

Kardinalus skirtumas!

Gali kilti tokia mintis:

Ar Dievas nenori, kad mes būtume laimingi? Ar nereikia eiti į darbą ar mokytis?

Ar visiems reikia bėgti į vienuolynus, užsidaryti nuo pasaulio (nors yra daug krikščionių, kurie iš tiesų trokšta pabėgti iš pasaulio „sąvartyno“), pasninkauti, pasirinkti vargetos gyvenimo būdą ir panašiai?

Mums reikalingi pinigai, kad galėtume pragyventi, turime dirbti ir užsidirbti; turime mokytis (lankome būrelius), turime savo pomėgių; turime ir gražiai, tvarkingai atrodyti, norime gerų santykių ir t. t.

Ne. Dievas mūsų nepaima iš pasaulio. Todėl mus supa visi šie dalykai: darbas, mokslas, kiti žmonės.

Bet požiūris į tuos dalykus labai stipriai skiriasi.

Tai tarsi užsidėti Dievo Žodžio akinius.

Ar blogai turėti daugiau pinigų? Bet…    

„Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu”. (Hebr 13,5)
„Jis pasakė jiems: “Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos”.  (Luko 12,15)
„Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. (1 Tim 6,6-8)

Aplinkybės. Ne viskas nuo mūsų priklauso (paklauskite gydytojo; paklauskite artisto, kalbėtojo…) Viskas Dievo rankose. (net netikintys Dievu, tiki aukštesne jėga ar likimu).

„Žirgas ruošiamas kovos dienai, bet pergalę teikia Viešpats.“ (Pat 21,31)
„Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.“    (Romiečiams 8,28)

Ar blogai tikėtis pasisekimo? Ne. Bet turime suprasti, kad viskas priklauso nuo Viešpaties ir Jis žino geriau už mus, kas geriausia mums.  Galbūt sėkmė kartais yra pavojinga?

„Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys-už jūsų mintis.  (Iz 55,9)

O kaip su išvaizda?

„Viešpats tarė Samueliui: “Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”.   1 Sam 16,7)
„Tegu puošia jus ne išorė ­ šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, ­ bet žmogaus širdies slaptuma ­ nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse.“ (1 Petro 3,3)

Ar mums uždrausti malonumai? Ne. Uždrausti tik tie, kurie yra priešiški Dievo valiai. Kūnas duotas ne ištvirkavimui!

„Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis.“ (Ps 37,4)
„Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius.“ (Ps 16,11)

„Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai te nebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.“ (Gal 5,13)
„Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo. (1 Kor 6,18-20)
„Kūno darbai aiškūs-tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai,
pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.“(Gal 5,19-21)

Ar mums svarbūs santykiai vienų su kitais? Taip. Ir Šventasis Raštas labai daug kalba apie meilę vienas kitam, apie atsakomybę vienas prieš kitą, apie patarnavimo džiaugsmą, davimo džiaugsmą, dalijimąsi, net apie intymią meilę tarp vyro ir moters („Giesmių Giesmė“). Tačiau tai turi būti santykiai pagal Dievo Žodį,

Lytinis gyvenimas ne santuokoje, tikinčio ir netikinčio žmonių sąjunga arba kai žmogiški santykiai statomi aukščiau Dievo paliepimų. Anksčiau ar vėliau tai gali tapti nelaimingo gyvenimo priežastimi.

Dievo Žodžio sąlygojami santykiai:

„Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais. Kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu?“ (2 Kor 6,14-15)
„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane-nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane-nevertas manęs.“ (Mt 10,37)
„Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.“ (Rom 1,26-27)
„Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!” (1 Kor 15,33)

Pagaliau, manau, atėjome iki tos vietos, kur kai, tarsi nuo aukšto kalno, pasimato visa panorama.

Pažvelkime  į vieną istoriją Pradžios knygoje. Tai sukūrimo ir žmogaus laimės istorija.

Dievas sukuria pasaulį. Nuostabų mus supantį pasaulį. Ir tame pasaulyje Jis apgyvendina žmogų. Tai, ką žmogus gavo, visiškai patenkino jo prigimtinius poreikius.

Žmogus buvo viskuo aprūpintas (fiziniai poreikiai) ir Dievo globojamas (saugumo poreikis). Kad žmogaus laimei nieko netrūktų Dievas davė ir meilės dovaną, šeimos palaimą (socialiniai bei meilės poreikiai). Buvo didžiulė erdvė žmogaus saviraiškai, kūrybai (saviraiškos poreikis) – žmogui buvo suteikta valdžia visai kūrinijai Ir, kas svarbiausia, buvo patenkinti žmogaus dvasiniai poreikiai. Tai buvo nuolatinė bendrystė su Dievu. Tai buvo pasitikėjimu grįsti santykiai. Ir tai buvo palaimintas laikas, kuris galėjo tęstis visą amžinybę. Vienintelė tokios laimės sąlyga buvo pagarba ir paklusnumas Kūrėjui.

Kartą senas rabinas pasakė: „Senais laikais buvo žmonių, kurie galėjo matyti Dievo veidą“. Tada jo mokinys paklausė: „Kodėl dabar jau nėra tokių žmonių?“ Mokytojas tarė: „Šiais laikas jau niekas nebegali taip žemai benusilenkti“. Palaiminimai ir mūsų laimė ateina tik iš Dievo. Tik Jis gali mus pripildyti tikros ir nesudaužomos laimės, bet tik tada, kai sugebame nusilenkę Jį priimti. (kun. P. Tverijonas)

Tai buvo palaima, kuriai žmogus buvo sukurtas. Ir tai buvo palaima su Dievu. Kaip nuolatinė laimės, tikriau, palaimos, būsena.

Du keliai

Ir lemtinga akimirka.

Vienoje pusėje Dievo Žodis – Tiesa, kitoje – bjaurus melas. Dabar mes žinome kuo visa tai baigėsi: pasmerkimu ir išvarymu iš Edeno sodo (vargas, mirtis).

Ir kokia buvo priešo siūlomo melo esmė? „tu gali pats būti savo likimo kalvis, tu gali būti laimingas pats; tu nemirsi, tu pats gali būti kaip Dievas.“         

Ar jie ką pavogė, ar buvo alkoholikai, o gal sukčiai bankininkai? Ne. Tai kokia gi buvo jų didžioji nuodėmė? Puikybė. Iš esmės žmogus ima pasikliauti ne Dievu, bet savo paties jėgomis. (Hab 1,11) 

Taigi, yra du keliai į laimę: žmogiškas ir Dieviškas

Pasirinkti kelią, tai pasirinkti POŽIŪRĮ į supantį pasaulį. Nes mes visi gyvename Dievo sukurtame pasaulyje, pasaulyje, kuris (norime to ar ne) egzistuoja pagal Jo dėsnius.

Žinomas labai geras posakis:

Yra dalykų, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo to, tikime mes tuo ar ne.“  Tikime tuo ar ne, bet mes gyvename Dievo sukurtame pasaulyje, kuris egzistuoja pagal Jo nustatytas taisykles ir dėsnius.

Vienas kelias su Dievu, pasitikint Juo ir kitas kelias – kuomet žmogus pats stojasi centre.

Vienas kelias veda į gyvenimą, kitas – į mirtį.

Pirmojo požiūrio (žmogiško požiūrio) Dievas nekenčia, kitą – laimina. Kodėl?

Pirmąją priežastį jau šiek tiek aptarėme. Tai – puikybė. Dievas nekenčia išdidumo.

„Viešpats bjaurisi visais, kurie išdidūs širdyje; nors ir susijungtų, jie neišvengs bausmės. (Pat 16,5)
„Nedorėlis giriasi savo širdies pageidimais, gobšuolis didžiuojasi ir niekina Viešpatį. Nedorėlis išdidžiu veidu neieško Dievo, nėra Dievo jo mintyse. (Ps 10,3-4)
„VIEŠPATS bjaurisi kiekviena širdies puikybe; būk tikras, kad tai neliks nenubausta.(Pat 16,5)

Antroji priežastis – mūsų žemiškus norus lydintis godumas.

GODUMAS. Ką reiškia pats šis žodis? (turi bet nori daugiau)

Godumas žmogiškame kelyje praktiškai neišvengiamas. Net jei mes nelaikome savęs materialistais, laikas nuo laiko atsiduriame stabmeldystės (o godumas yra stabmeldystė) pavojuje?

Kada tai tampa blogiu? Kai gera tampa geriausia ir užima Dievo vietą.

Padarykime mažą eksperimentą. Paimkime nedidelę monetą ir pažvelkime pro ją į, pavyzdžiui, ekraną. Kai moneta atitraukta toliau, ji tik šiek tiek gadina vaizdą. Bet kuo arčiau monetą pritraukiame arčiau akies, ji ima užstoti visą ekraną.

Panašiai yra ir su mus supančiais dalykais, su mūsų poreikiais ar norais. Dažnai pradžioje tai tik šiek tiek trukdo santykiams su Dievu, bet ilgainiui kasdienybė taip atitolina mus nuo Viešpaties ir Jo Žodžio, nuo maldos, nuo sekmadieninių pamaldų, kad tampame dvasiniai pagonys to net nepastebėdami ir nesusimąstydami. Patys stovime savo gyvenimo centre, patys susikuriame savo tiesą, patys dirbame ir sau uždirbame, patys norime reguliuoti savo gyvenimus, patys tampame „savo likimo kalviais“. Ar tai nieko neprimena?

Tai neįvyksta per vieną dieną. iš pradžių dar jaučiamas sąžinės priekaištas, o vėliau tampa norma. „Ir nė vienas gundomas tenesako: „Aš esu Dievo gundomas…“ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ (Jok 1,13-15)

Patys savaime, kaip ir kalbėjome, nei pinigai, nei malonumai ar darbas nėra blogai.  Blogai, kai tam teikiama pirmenybė ir tai naudojama savanaudiškiems tikslams. Kai geri dalykai tampa geriausiais. Nes „Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“. (Mato 6,21)

„Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu.“ (Iz 57,17)

„Berlyno galerijoje yra paveikslas, pavadintas „Laimė“. Ten vaizduojamas ant eiklaus žirgo skriejantis jaunuolis, o virš jo ore sklandanti fėja, rankose laikanti laimės ragą. Jaunuolio ranka tiesiama į ragą. Iki jo belikę tik penki centimetrai. Tačiau žvelgiantieji į paveikslą mato tai, ko nemato jaunuolis: žirgo kojos  pakeltos šuoliui į bedugnę ir jaunuolis gausybės rago su visokeriopa laime jau niekuomet nebepasieks…“ (V. Rudzinskas)

Žemiškos laimės paieškose besiblaškantis žmogau, net jei tu nugyvensi patį laimingiausią gyvenimą čia žemėje, o kas po to?

„Bet kas, kam jūs atsiduodate, kam skiriate visą savo laiką, ir energiją yra jūsų garbinimo objektas. Tai yra jūsų dievas arba jūsų stabas (religija).  Ir Dievas tai smerkia.  Jis užrašė savo Žodyje jog yra pavydulingas Dievas. Jis sako: „Aš sukūriau tave ir atpirkau. Noriu kad priklausytum man.“ Atsukdamas Dievui nugarą, žmogus padaro didžiausią klaidą kokią tik galima padaryti.“ (Mcgee)

Ir reikia rinktis.

Ką mes pasirinksim? Suprantama, mums labiausiai norėtųsi „aukso viduriuko“. Kad ir centre stovėčiau ir Dievas laimintų. Kad galėčiau gyventi pagal savo norus ir supratimą, na, o Dievas mane globotų, padėtų kai reikia. Deja… Trečio kelio per vidurį nėra. Negali kaip tas žmogus viename sename animaciniame filmuke pasakyti „aš nei baltasis nei raudonasis“. Arba esi Dievo arba esi pasaulio, o tikriau Dievo priešo pusėje.

„Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu.“ (Jok 4,4)
„Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“ (1 Jono 2,15-17)
„Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.“ (Gal 6,8)

KODĖL RENKUOSI Dievo „laimę“?

1. Dievas šį kelią laimina.

2. Širdyje yra ramybė. Kokia tai ramybė?

3. Žinojimas, kad esi Dievo rankose. Žinojimas, kad kas benutiktų Jis manimi pasirūpins (tiek fiziniais tiek dvasiniai mano poreikiais)

„Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės… Daug kančių turi nedorėlis, bet tas, kuris pasitiki Viešpačiu, bus apsuptas gailestingumo.“ (Ps 32,8-10)

„Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“(Fil 4,6-7)
„Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.
Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mato 6,31-33)

4. Aiškus Tiesos supratimas.

Nereikia galvoti (atradinėti iš naujo), kas blogai, kas gerai.

Kuo žmonės paprastai remiasi? „Klausyk savo širdies“. Bet tai labai neišmintinga. Žvelgiant iš Biblinės perspektyvos tai:

„Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!“ (Jer 17,9)
„O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. (Mt 15,18-20)

Bet kad ir žvelgiant kitaip… širdis pirmiausia susijusi su jausmais. Ar jausmai pastovūs? Kažkas pagraudeno gerai ar „su batais per sąžinę pravaikščiojo“ ir nuomonė pasikeitė.

Tiesa mane išlaisvina. „Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”. (Jono 8,32)
Be to, man yra lengviau būti pavaldiniu (viršininko, kuris viską žino ir gali), negu savo ribotu protu mėginti kurti gyvenimą (būti kalviu). 

„Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos.“ (2 Kor 1, 3-5)
„Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats.“(Ps 34,19)

6. Dievas teikia jėgų. (mano jėgos turi ribas, o Dievas teikia antgamtinių jėgų)

 7. Gyvenimas turi aiškų tikslą ir prasmę. (tarnavimas Dievui turi išliekamąją vertę, o tarnavimas savo poreikiams yra labai laikinas).

8. Pasirinkus Dievo Kelią laukia amžinybė.

„Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius. (Jn 2,16-17)

Grįžkime pas Dangišką Tėvą kasdien su atgaila, nusižeminimu, su dėkingumu ir pasiryžimu kiekvieną dieną pradėti pasiryžimu tarnauti Jam.

„Neleisk, kad tavo laimė priklausytų nuo kažko, ką gali prarasti.“ C. S. Lewis

Laimė ir visi beribiai iš dangaus saugyklų besiliejantys palaiminimai priklauso nuo mūsų santykio su Dievu. Jei esame Dievo vaikai, tai būsime visiškai nuo Jo priklausomi ir visiškai Jam atsidavę. Tik vaikams skirta paveldėti tai, kas veda į laimę. Norint būti Dievo vaiku, būtina nusilenkti Jo valiai ir jai atsiduoti. Prieš tapdami turtingi, turime pripažinti esantys visiški vargšai. Prieš tapdami įsūniais, turime pripažinti savo skurdą. Kai suvokiame, kad visas mūsų teisumas ir gerumas – tik kaip purvini skudurai Dievo akivaizdoje, o mūsų užsispyrimas ir kietasprandiškumas griauna mums gyvenimą, kai suprantame, kad esame visiškai priklausomi nuo Dievo malonės per tikėjimą ir nuo nieko daugiau, tada prasideda mūsų kelionė į laimę. Žmogus į Dievo pažinimą įžengia ne per darbus, o malone per tikėjimą. Darbais dangaus ir laimės nepelnysite. Moralė jūsų neišgelbės. Patys savęs nepakeisite, neištobulinsite ir neišsipirksite. Dangus ir laimė yra Dievo dovana per Kristų.
Viešpatie Jėzau, padėk įsisavinti tikėjimo faktą, kad pas Tave ateiname vien tik iš Tavo malonės. Vien tik Tavo dėka, esame teisūs Dievo akivaizdoje. (Billy Graham)