Saugok savo širdį. I dalis
Daugelis mūsų nori gyventi šventai. Tačiau kaip dažnai to nesugebam. Metų metais kovojam su senomis ydomis, trūkumais, įpročiais, nuodėmėmis.. vėliau nustojam siekti šventumo, susitaikom su esama padėtimi, nustojam kovoti. Į raginimus siekti šventumo numojam ranka; tai ne mums. Bet be šventumo „niekas neregės Dievo!“ (Hebr 12,14). Ieškant išeities kovoje su nuodėme iškyla nelengvas klausimas: „Ko turiu laukti iš Dievo ir už ką esu atsakingas pats?“
Kartais girdime sakant: „palik savo asmenines pastangas ir viską perleisk Dievui; pakanka patikėti Kristui visą mūsų nuodėmingumą, Jis mumyse apsigyvena ir mes raminamės Jo pergale Golgotoje. Dievas viską už mus atliko ir todėl galim nusiraminti.“ Skamba maždaug tokie pasakymai: „šventumas pasiekiamas tik tikėjimu, nededant visai jokių asmeninių pastangų.“ Bet ilgainiui pastebim, kad trokštama pergalė prieš nuodėmę išslysta iš rankų. Mes pataikaujam kūnui, netausojam laiko, apkalbam, kovojam su materializmu, nekantrumu, pavydu, geismu. Ir klausiam savęs: kas čia negerai.
Dievas, įsakydamas būti, gyventi šventume, numatė ir kelią, kaip tai padaryti. Tačiau uždėjo ir mums tam tikrą atsakomybę. Šv. Rašte skaitome: „Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams.(Rom 6,12) Svarbiausia, ką turime daryti – tai neleisti nuodėmei viešpatauti (vadovauti). Tai kreipimasis į mūsų valią.
Šventumą mes išgyvename ne kaip dovaną (pavyzdžiui, išteisinimo), bet kaip kažką, dėl ko turime darbuotis. Šventumas nepaveldimas, neperduodamas krikštu. Šventumas – vienybės su Kristumi rezultatas, tai gyvos šakelės nešamas vaisius.
Valstietis aria, sėja, tręšia žemę, pripažindamas tuo pačiu, kad jis visiškai priklausomas nuo išorinių veiksnių; ne jo pastangomis išdygsta daigas, ne nuo jo priklauso bus lietaus ar ne, ar bus saulėta ar bus geras derlius. Derliaus gausa priklauso nuo Dievo valios. Valstietis taip pat supranta, kad jei jis rūpestingai neprižiūrės žemės jam nėra ko laukti gero derliaus. Tarsi sąjunga su Dievu. Žemės ūkis – bendras Dievo ir valstiečio darbas. Valstietis negali padaryti to, ką daro Dievas, o Dievas neužsiima tuo, kuo turi užsiimti valstietis. Taip ir su šventumu. Niekas negali pasiekti nė dalelytės šventumo, jei Dievo jėga neateina į pagalbą, bet ir neįdėjus pastangų, vargu ar jį pasieksim.
„Tikrasis šventumas nereiškia vien tikėti ir giliai jausti, jis taip pat reiškia veikti ir iškęsti, rodyti savyje esant veiksmingą ir nuolankią malonę. (Dž. Č. Railis)… tai veikiau susiję su panašėjimu į „Jo Sūnaus atvaizdą“.
„SAUGOK SU VISU STROPUMU SAVO ŠIRDĮ, NES IŠ JOS PLŪSTA GYVENIMO VERSMĖ“ (PAT 4.23)
Ką galėtų reikšti, jei mama pasakė: “Kol manęs nebus, norėčiau, kad susitvarkytum savo kambarį ir pažaistum su broliuku, tačiau svarbiausia, kad jokiems nepažįstamiems neatidarytum durų.“ Ką ji turėjo omenyje sakydama „tačiau svarbiausia“? Šios dienos eilutė mums sako, kad Dievas nori, jog mes darytume kažką, kas yra pats svarbiausias dalykas.
Saugok savo širdį – ar širdis šioje eilutėje reiškia maždaug kumščio dydžio tuščiavidurį vidaus organą, kuris yra krūtinėje ir varinėja kraują po visą kūną, aprūpina organizmą deguonimi bei maisto medžiagomis? Ne. Dievas kalba apie mūsų tikrąjį „aš“, apie mūsų asmenybę.
Šventajame Rašte „ŠIRDIS“ turi keletą prasmių: protas ir supratimas, prieraišumas ir jausmai, valia… Apskritai, širdis – tai žmogaus siela. Protas (sprendžia, skiria); jausmai (kas malonu, o kas atstumia); sąžinė (perspėja, ragina), valia (priima arba atmeta) – visa tai kartu sudėjus vadinama širdimi.
Širdis yra gyvenimo versmė – tai reiškia, kad tai, ką darai gyvenime, prasideda tavo širdyje. Čia ir yra paslaptis, kodėl taip svarbu apsaugoti savo širdį.
Ar žinojote, kasmet pasaulyje dėl širdies ir kraujagyslių ligų miršta beveik 9 milijonų moterų (Lietuvoje – kasmet apie 13 tūkstančių), tai – keletą kartą daugiau nei dėl krūties vėžio. Ir įdomu tai, kad viena iš pagrindinių širdies ir kraujagyslių ligų priežasčių – pyktis. Širdies ir kraujagyslių ligos klastingiausios ne tik todėl, kad jos vystosi lėtai, o užklumpa staiga, bet ir todėl, kad jas sukelia padidėjęs cholesterolio, cukraus kiekis, įsisenėję žalingi įpročiai, kuriuos pakeisti ne taip ir lengva ir į kurių poveikį dažnai numojama ranka. „Kodėl gydome tachikardiją, kurią dažnai sukelia pyktis, o pykčio negydome? Pamirštame dvasinę higieną, todėl suserga fizinis kūnas.“ Jelena Kask)
Kiek miršta krikščionių dvasine prasme nes nesaugo savo širdies? O kaip saugoti? Turim galvoti, ko vengti ir ką daryti?
Prieš daugelį metų kai kuriose pasaulio dalyse žmonės gyveno ypatinguose pastatuose, vadinamose pilyse. Dažnai pilys būdavo labai gražios, su sienomis iš akmenų, aukštais bokštais ir dideliais vartais. Kartais prireikdavo net 20 metų piliai pastatyti.
Pilis statėsi daugiausia didikai ar riteriai. Tai buvo gynybinis statinys. Jos kiek skyrėsi nuo tvirtovių, nes šalia to, kad tai turėjo gynybinę funkciją, jose buvo ir gyvenama. Didikas su šeima gyvendavo pilyje su daugybe tarnų ir ypatinga grupe kareivių. Kadangi Pilis visada priklausydavo kokiai nors karalystei, tai didiko darbas buvo padėti apsaugoti dalį savo karaliaus karalystės ar valdyti tam tikrą teritoriją. Pilys buvo statomos saugoti miestams, upių perkėloms, valstybių sienoms. Dar jos gynė nuo įsibrovėlių ir maištininkų. Jos tarnavo ir kaip įtvirtinimai užkariaujant kitas teritorijas.
PILIS IR TAVO ŠIRDIS
Šiandien įsivaizduosime širdį – mūsų tikrąjį „aš“ – kaip pilį.
Kai mes gimstam, mūsų širdis priklauso blogio, tamsos, melo ir mirties karalystei ir vykdo visus blogio karalystės karaliaus nurodymus. Kiekvienas esame gimęs nuodėminga širdimi, kuri nori daryti bloga užuot paklususi Dievui. „Tai yra pasaulio blogybė-tas pats likimas visiems. Visų širdys yra pilnos piktybių, ir beprotybė pasilieka žmonių širdyse, kol jie gyvena, o po to – pas mirusiuosius (Mok 9,3). „O kas išeina iš burnos, eina iš širdies… Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. (Mt 15,18-19)
Raštas sako: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ (Jer 17,9-10)
Mes gimstame su nuodėminga širdimi, sergam nuo pat gimimo. („Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.“ (Ef 2,1-3) Viskas mumyse buvo užkrėsta nuodėme. Tarsi raupsai, kurie įsigeria kiaurai į sienas.
Tačiau yra ir Gerasis Karalius. Dievas. Šviesos, tiesos, išminties, teisingumo, meilės, ir gyvenimo Karalius. Jisai žvelgė į žmogų, kaip žmogus per savo nepaklusnumą atsidūrė blogojo karaliaus rankose ir, matydamas, kaip engiami žmonės, kokioje tamsoje ir vergovėje jie gyvena sugalvojo Planą, kaip išgelbėti žmogų, kaip suteikti jam laisvę ir gyvenimą. Dievas siuntė į pasaulį savo Sūnų Jėzų, kad žmonės būtų išgelbėti. Jėzus sumokėjo savo gyvybe, kad nuplautų mūsų nuodėmes, kad mus atpirktų iš blogio valdžios ir perkeltų į savo šviesos karalystę.
„Jei tad Sūnus jus išlaisvins, iš tiesų būsite laisvi“ (Jn 8,36) ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32). „Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,-kad apsčiai jo turėtų“. (Jn 10,10)
„Kad su džiaugsmu (…) dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą.“ (Kol 1,11-14)
Kaip tai įvyksta?.. Kai žmogus patiki Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju ir nuoširdžiai šaukiasi Jo pagalbos, patiki savo gyvenimą Jam kaip Viešpačiui, Jėzus savo kraujo galia perkelia jį į Savo karalystę. Ir tuomet Jis žmogui sako: „laikykite save mirusiais nuodėmei ir gyvais Dievui“. (Rom 6,12) Mes mirėm nuodėmei. O kadangi mirėm, tai neturim leisti nuodėmei vadovauti.
Mirtis nuodėmei yra mūsų vienybės su Kristumi pasekmė. Kadangi Jis mirė nuodėmei, tai ir mes mirštam. Tai Kristaus nuopelnas, teikiamas visiems, kurie yra vienybėje su Juo.
Todėl ir kasdienybėje turim žiūrėti į save kaip į mirusius nuodėmei. Santykis su nuodėme kasdienybėje priklauso ne nuo mūsų samprotavimų, bet nuo mūsų valios. Būtent nuo valingo sprendimo priklauso karaliaus nuodėmė mūsų kūne ar ne. Visgi valia turi būti sąlygojama fakto, kad mes mirėme nuodėmei.
Ką nori pasakyti Paulius, kalbėdamas „būkite mirę nuodėmei“. Jis nori pasakyti, kad mes mirėme nuodėmės valdžiai. Tol kol mes nepriėmėm Kristaus kaip Gelbėtojo, mes priklausėme nuodėmės karalystei. Buvome blogio ir tamsos valdžioje – kaip gerai apie save begalvotume, gyvenome sau bet ne Dievui. Mes buvome nuodėmės vergai.
Susivieniję su Kristumi, mes mirėm blogio valdžiai ir esam išvaduoti iš nuodėmės valdžios, sugrąžinti Dievui ir perkelti į teisumo karalystę. Mes nebegyvename blogio karalystėje, mes perkelti į kitą sferą.
Tačiau ką daryti su nuodėminga širdimi? Juk nė vienas su nuodėminga širdimi negali patekti pas Dievą. Dievas yra tobulas ir šventas. Ten, kur Jis yra, negali būti jokios nuodėmės. Ir Dievas sako:
„Aš tau duosiu naują širdį… „Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį“ (Ez 36,26) „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys, kas sena praėjo, štai visa tapo nauja“. (2 Kor 5,17)
Dievas mums tarsi sako: „Nusirenk savo purvinus skarmalus, savo nuosavą teisumą ir apsirenk naujais teisumo rūbais, kuriais tau duosiu, kad galėtum stovėti mano akivaizdoje.
„Bet dabar jūs visa tai nusivilkite: rūstybę, nirtulį, nelabumą, pyktį, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė. (Kol 3,8-10)
Viskas bus nauja, bet tavo naują širdį turėsim saugoti! Nuo ko? Nuo priešų. Mūsų laukia karas dėl mūsų širdies. Priešas norės atsikovoti ją (pilį).
Pralaimėjęs blogio kunigaikštis nenori taip lengvai atiduoti savo valdų. Ar žinai, kas yra didysis Dievo priešas? Kas yra tavo, kaip Dievo vaiko priešas?
PAŽINK PRIEŠĄ. (mus puls velnias, pasaulis, kurį šis valdo, ir kūnas; jie trauks mus į NUODĖMĘ)
Vienas Anglijos generolas yra pasakęs: „Didžiausia klaida kare yra nepakankamai vertinti priešininką ir mėginti kariauti tik nedidelį karą.“ Neįvertindami nuodėmės baisumo ar kovodami tik puse jėgos, pralaimėsim.
„Žmonės niekada ryžtingai nepakels akių į dangų ir neims gyventi it piligrimai, kol iš tiesų nesupras, kad jiems gresia pragaras.“ (Džonas Čarlzas Railis).
Kas gi yra NUODĖMĖ? Tai Įstatymo laužymas (1 Jono 3,4). Nepaklusnumas Dievui yra vadinamas nuodėme. Kaip galima sulaužyti Dievo Įstatymą? („darant tai, ko neturime daryti“ arba „nepadarant to, ką turime padaryti“ – žvelgiant per paklusnumo Dievui prizmę).
Nuodėmė yra šlykštus ir atgrasus blogis. Ji yra pasibjaurėtina Dievo akyse ir tai dalykas, kurio Dievas nekenčia, kuris Jį skaudina. Ar nori skaudinti Tą, kuris už tave paaukojo savo gyvybę? Be to nuodėmė priverčia jai vergauti, ji nutempia į mirtį, į kentėjimą ir pasmerkimą, ji žudo.
Įsidėmėkime vieną dalyką! Nuodėmė yra labai apgaulinga. Kaip dažnai girdime sakant: „Juk tai smulkmena. Dievas gailestingas. Jis juk nesižymi visko, kas padaryta negerai. Juk norėjom gero. Mes juk elgiamės kaip visi kiti.“ O kaip gražiai moka nuodėmė įvilkti į gražius marškinius pačias baisiausias nuodėmes – kai kurių baisių nuodėmių net nebevadinam nuodėmėm (žmonės dabar ne svetimauja, o turi romaną, ne vagia, o savinasi turtą). O kaip esam linkę pateisinti save ir vaikus. Kodėl? Todėl kad patikim melu, jog nuodėmė nėra jau tokia nuodėminga. O ji yra apgaulinga. Juk retai kada ji ateina ir tiesiai sako: „labas noriu tave pražudyti.“ Ji ateina meilikaudama.
Prisiminkim vieną legenda tapusią istoriją, aprašytą Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ apie Troją: https://www.youtube.com/watch?v=Td1uPq9K–E. Priešas yra labai gudrus ir klastingas.
Nuodėmė kaip vėžys – nepastebim kol nepasiekia kritinės būklės (nors taikomos priemonės, kartais nepastebimas metastazių plitimas; kaip ir širdies ligos – vystosi lėtai, o smogia staigiai.
Yra kategorija nuodėmių, kuras vadiname priimtinomis, ta prasme, kad jos suklaidina mus, verčia galvoti, kad jos nėra blogos, negalvoti apie jas kaip apie nuodėmes arba dar blogiau, iš viso apie jas negalvoti. Toleruoti jas savo dvasiniame gyvenime taip pat pavojinga, kaip nekreipti dėmesio į vėžį savo kūne.
Kas vyksta su mūsų fizine širdimi, kai jos neprižiūrim, kai toleruojam blogus įpročius ir pan.? https://www.youtube.com/watch?v=1A2WPMit2G4&t=180s Ir Šv. Raštas sako: „Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’“.(Apd 28,27) Prastas širdies darbas turi įtakos visam kūnui.
Žmogų, kuris nesistengia kovoti su nuodėme, apgaubia dvasinė tamsa.
Taigi, kai nesaugom savo širdies, ji suserga. O ilgainiui gali ištikti mirtis. „Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų, 16 kad neatsirastų ištvirkėlių ir šventenybių niekintojų kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises. 17 Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas gauti palaiminimą, buvo atmestas ir nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo. (Hebr 12,14-17).
Nuodėmė – tai maištas prieš Dievą, Dievo įstatymo paniekinimas. Tai yra piktnaudžiavimas Jo malone kai toleruojame savyje tą pačią nuodėmę, dėl kurios Jėzus buvo prikaltas ant kryžiaus. Viešpačiui nėra paslėptų dalykų. Todėl bet kokia nuodėmė yra daroma taip, tarsi darytume nuodėmes stovėdami tiesiai priešais Jį, sėdintį Savo karališkame soste! Nesvarbu didelė ar maža ji mums atrodo, ji yra Dievo akivaizdoje šlykšti. Visos nuodėmės nusipelno bausmės. Privalom pyktis su nuodėmė, jei norime likti Dievo draugais.
Ką turim daryti? „SU VISU STROPUMU SAUGOK SAVO ŠIRDĮ…“
Norėdami, kad širdis būtų sveika, turim vengti daugelio dalykų. Dvasiniame gyvenime taip pat. Turim ginti savo širdį nuo priešų.
Pilis buvo puolama, naudojantis katapultomis, taranais ir pristumiamais apgulties bokštais. Į ją lėkdavo akmenys ir degančios strėlės, puolėjai kasdavosi po jos pamatais. Jei pilies nepavykdavo greitai paimti, ji būdavo apgulama. Daugumą pilių įveikė papirkinėjimai, ligos ir badas. Taigi vyksta nuolatinis karas. Ir kariaujama dviem frontais: iš išorės ir iš vidaus.
Pilies sienos būdavo statomos labai aukštos, kad priešas jų neperkoptų. Kai kurios pilies sienos būdavo net 6 m storio (jų kartais būdavo net dvi ar kelios). Sienos buvo stiprios, tačiau pilis turėjo ir silpnąją pusę – vartus. Vartai buvo būtini, kad žmonės galėtų pro juos įeiti į pilį, tačiau jie turėjo būti apsaugoti nuo priešų, kurie stengdavosi papulti į vidų ir pakenkti žmonėms. Buvo keletas būdų, kuriais riteriai galėjo apginti savo pilies vartus.
Pirmas būdas – griovys – gilus, platus, apjuosiantis pilį, dažnai pripildytas vandeniu. Antrasis būdas – pakeliamasis tiltas – tai tvirtas tiltas, dažniausiai statomas iš medienos, nuleidžiamas tada, kai didiko šeima ar draugai norėdavo pereiti griovį, o pakeliamas, kai reikėdavo sulaikyti priešus. Trečioji apsauga – sunkios grotos, padarytos iš geležies ar žalvario, kurios uždarydavo įėjimą į pilį. Jos būdavo pakeliamos ir nuleidžiamos su grandinėmis ir suktuvu. Ketvirtasis būdas – sunkūs didžiuliai mediniai vartai, kurie būdavo uždaromi ir apsaugoti grotomis. Taip pat buvo sargo būstas prie įėjimo – ypatinga platforma virš pilies įėjimo, ant kurios riteriai galėdavo stovėti ir matyti ateinančius priešus.
Kaip pilis turėjo vartus, kuriuos reikėjo saugoti, taip ir prie mūsų širdies yra įėjimas, kurį reikia apsaugoti. Tai akių vartai ir ausų vartai.
AUSŲ VARTAI. Kas gali įeiti pro šiuos vartus?
Tai gali būti melas ar skaudūs žodžiai, žeminantys žodžiai. Gali būti keiksmai ar nepadorūs žodžiai. Kai kuriose dainose yra žodžių, kurie sako blogai elgtis. Dievas nori, kad saugotume širdį nuo blogų žodžių.
Priešo vienas svarbiausių metodų – apgauti mūsų protą. Tai gali vykti palaipsniui. Mes nuolat girdim įvairius pokalbius, diskusijas, per TV, klausom kaip kalba kiti – draugų rate.
Ir patys to nesuprasdami, kai kurias pažiūras perimam (pasiteisinimai; tolerancija blogiui; pats nuodėmės supratimas; „sėkmę nešantys“ dalykėliai; mados ir t. t.) Kam teko girdėti: „nebūk davatka“; „nebūk fanatikas“? Ypač lengva taip pasėti prietarus. Priešas per draugus, pažįstamus beria abejonių sėklas per mūsų ausis ir šnibžda: „Ne nemirsit“; „juk čia menkniekis“; „Dievas tavęs už tai nenubaus“. Ar tikrai…? Iš pradžių netenkam budrumo, po to nuklystam nuo paklusnumo kelio. „Svetimieji ryja jo jėgas, bet jis to nežino. Net jo plaukai jau pražilo, bet jis to nežino.“ (Oz 7,9) Nuodėmė veda mus į tamsą, kurioje vis sunkiau įžiūrim pačią nuodėmę. Tai dažniausia dėl per didelio pasitikėjimo savimi, tarsi esam aukščiau pagundos. Žiūrėdami kaip kitas krenta į nuodėmę sakom: „aš taip niekada nesielgčiau“. Bet apaštalas Paulius perspėja: „Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.(1 Kor 10,12)
Kartais velnias smogia staigiai – paleisdamas ugningą strėlę į mūsų mintis.
Sena patarlė sako: „Pasėk mintį – ir pjausi veiksmą, pasėk poelgį – ir pjausi įprotį, pasėk įprotį – pjausi charakterį.“
Geriausias būdas – iš kart pasipriešinti. Nes jeigu pagunda ras vietą širdyje, ji padarys viską, kad įtrauktų mus į nuodėmę. „Kadangi bausmė už nedorus darbus vykdoma ne tuoj pat, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta.“(Mok 8,11)
Tokiais atvejais gali padėti nuostabi eilutė iš 2 laiško Korintiečiams. „Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui, ir esame pasirengę nubausti kiekvieną neklusnumą, kai tik jūsų klusnumas taps tobulas.“ (2 Kor 10,4-6)
Kai karaliaus priešai artėdavo prie pilies, sargybiniai uždarydavo vartus. Kaip galim tai padaryti?
Kiekvienas galim rasti savitus būdus, kaip pavyzdžiui vengti blogų draugijų, „filtruoti“ tai ką girdim ir pan.
AKIŲ VARTAI
Mes gyvename tokiais laikais, kai vos įsijungus TV, atsidarius facebook‘ą ar pasijungus internetą pasipila ne patys gražiausi ir tyriausi vaizdeliai kaip iš gausybės rago. Kai kas galbūt pasakys, kad nieko tokio ar netgi labai „faina“ žiūrėti nuotraukas su apnuogintais žmonių kūnais ar nuotraukas, kuriose žmonės negražiai elgiasi.
Neretai tiek vaikus tiek suaugusius girdime sakant: „O kas atsitiks?“; „Aš žvilgtelsiu į jas tik minutėlę. Tai manęs nesužeis“.
- Bet tiesa ta, kad pažiūrėjus į blogą nuotrauką, net jei tik kelias sekundėles, ne taip lengva prisiversti ją pamiršti. Taigi, mums reikia saugoti savo širdis ir stengtis „užmerkti akis“ nepadoriems dalykams. Atitinkamai rinktis filmus, internetines svetaines, knygas, žaidimus, žurnalus, TV laidas, vengti gundančių situacijų ir t. t. „Į nieką, kas žema, niekada nekreipsiu žvilgsnio; nekęsiu žmogaus, kuris suktai elgiasi, nieko bendra su juo neturėsiu. Širdies nelabumo vengsiu iš tolo, su tuo, kas pikta, reikalų neturėsiu.“ (Ps 101,3-4)
MUS PUOLA IR PASAULIS. „… visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas“. (1 Jn 2,16)
Nuodėmė koncentruojasi į mūsų norus, veikia, padedamas mūsų norų. Pasaulis tai žino, todėl gundo mus nuodėmingais malonumais. „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ (Jok 1,14-15) Net natūralūs poreikiai lengvai virsta godumu, perdėtu mėgavimusi malonumais ir t. t. Mūsų netyri norai taip ir laukia progos patenkinti nepasotinamas aistras. Pastebėkit tai, kam esat linkęs susigundyti – taip ir ieškom progos kaip tai patenkinti.
Kalbėdami apie pasaulį dažnai koncentruojamės į tam tikrą pasaulietinį laimės troškimą. Tačiau pagalvokim ir apie kitą pusę, kuomet pasaulis mus daro vergais: ekonominė prievarta, kad pastoviai dirbtume (nes nesuduriam galo su galu, visa pensija už būstą ir maistą; infliacija tokia, kad vis labiau skurstam); nuslėpta prievarta parduotuvėse (prekių išdėliojimas, akcijos, kad nepraeitume nepastebėję), reklama (vaikai pamato ir reikia – žaislų parduotuvių statistika), raginimai neatsilikti nuo „naujovių“ (gėda turėti m-kloje prastesnį telefoną); kreditų sistema – žmogus tampa nuolatiniu skolininku; dirbama sunkiomis sąlygomis – išnaudojimas.
Pasaulis stengiasi suformuoti mus pagal savo nuodėmingumą (vertybių sistema; vartotojiškumas ir t. t.). Jis vilioja ir įkalbinėja, o kai mes pradedam priešintis – tyčiojasi, piktžodžiauja. (Pat 1,10-14; 1 Pt 4,4) Meilė pasauliui krikščionių tarpe tampa kaip liga. Tai kaip tamsoje slankiojantis maras. Atsilaikom prieš nedorybes, bet pasiduodam pasaulio meilei.
Tačiau turim nepamiršti, kad vyksta ir VIDINĖ KOVA. Daugelis tvirtovių savo laiku krito nuo bado, ligų ir papirkinėjimo. Mes turim vidinį priešą – savo kūną, o tikriau savo senąją prigimtį.
Gali kilti klausimas. Priešas juk buvo nugalėtas ir nuverstas nuo sosto. Taip. Bet mūsų sugadinta nuodėminga prigimtis perėjo į tam tikrą partizaninį karą, kad vestų mus į nuodėmę. Pralaimėjusi pusė tęsia kovą kitais metodais. Ir todėl kova vyksta nuolat. „Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte.“ (Gal 5,17)
Po to, kai Jėzus mus išlaisvino iš blogio karaliaus valdžios, mūsų širdyje liko labai daug blogų dalykų, kuriuos ji išmoko daryti, daug neteisingų minčių, daug blogų įpročių, kurie kiša savo galvas vos pagundai pašvilpus. Visas mūsų gyvenimas buvo bedieviškumo mokykla: savo nuodėmingumą ugdėmės praktiškai. Todėl daugumą nuodėmių darom iš įpratimo.
„Nuodėmės likučiai mūsų širdyse turi kolosalią galią ir pastoviai stumia mus į nuodėmę. „Žmogaus sugedimo šaknys glūdi taip giliai, kad net tada, kai atgimstame iš Dvasios, būname atnaujinti, „nuplauti, pašventinti, išteisinti“ ir tampame gyvaisiais Kristaus bažnyčios nariais, jos išlieka mūsų širdyse“ (Dž. Č. Railis).
„Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga“ (Rom 7,21). Mūsų širdies pilies užkaboriuose gyvena tiesos priešas, kuris pasiruošęs priešintis visoms geroms paskatoms. Nuodėmė tarsi raupsai prisigėrusi į mūsų širdžių sienas.
Ši senoji prigimtis mus nuolat bando apgauti. Ji pasakinėja pasiteisinimus, atranda „svarių“ priežasčių, ji daro mus aklais kai kuriems nusižengimams arba pakiša mintį, kad Dievo Žodžio žinojimas yra tas pats, kas paklusnumas, nors aiškiai sakoma: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1,22).
Štai kodėl apaštalas Paulius perspėja, kad mūsų kūne neįsiviešpatautų nuodėmė. Skirtingai nuo neišgelbėtų žmonių, mes darom nuodėmę ne dėl to, kad būtume jos vergais, bet todėl, kad pasirenkam nuodėmę, kaip asmenybės, turinčios pasirinkimo laisvę.
Tai neateina per ausų ar akių vartus. Tai yra mūsų viduje. Priešas puola pasinaudodamas kaip šnipais (išdavikais) mūsų senąja prigimtimi, pasinaudodamas jausmais.
Atlikime nedideles Biblijos studijas. Bet prieš tai prisiminkime, kas yra nuodėmė. O „Nuodėmė – tai įstatymo laužymas“ (1 Jono 3,4). Dievas liepia, o žmogus elgiasi savaip, Jo neklausydamas.
PASLĖPTOS NUODĖMĖS
1. Puikybė. Išdidumas. Pat 16,5 „Viešpats bjaurisi visais, kurie išdidūs širdyje.“ Vadinasi išdidumas, didžiavimasis savo moraliniu teisumu bet kurioje srityje, didžiavimasis savo gerumu, pamaldumu, Biblijos žinojimu (fariziejus Lk 18,11), didžiavimasis teisinga doktrina, įsitikinimų sistema, didžiavimasis pasiekimais ir pan. yra nuodėmingas. Kaip dažnai girdime sakant: „viską pasiekiau atkakliu darbu“. Bet taip sakydami įžeidžiame Dievą. Nesugebėjimas pripažinti, kad sėkmė duota Dievo skatina didžiuotis tuo pasiekimu ir neišreikšti deramos pagarbos Dievui. Kartais sunkiau sau pripažinti, kad esi išdidus, negu kad esi apskritai nuodėmingas. Ką turim, ko nebūtume iš Dievo gavę?
Kai kuriems iš mūsų būdinga ir paniekos kitiems, nepriklausoma dvasia – priešinimasis autoritetams, ypač dvasiniams. Nusimanom daugiau, geriau už patyrusius, už mokytus, o asmeninė nuomonė yra „patikimiau“ už Biblinę tiesą.
2. Pomėgis nieko neveikti. Rom 12,11 „Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui.“ Mat 25,26-30. Vadinasi tingėdami darom nuodėmę. Nenorim tarnauti, nenorime vargti, tingim skaityti Bibliją melstis.
3. Pasaulietiškumas. „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės.‘(1 Jn 2,15). Taigi meilė pasauliui yra nuodėmė. Ką reiškia pasaulietiškumas? Tai prisirišimas prie laikinų dalykų, jų dominavimas mūsų mąstyme, pernelyg aukštas šių dalykų vertinimas, noras pelnyti pasaulio palankumą. Pasaulietiškumas reiškia perimti netikinčių, šalia gyvenančių žmonių vertybes, papročius, elgseną, tiesiog susigyvenimą su mus supančia kultūra. Jis dažniausiai apima 3 pagrindines sritis. Tai pinigai (netaupumas, šykštūs Dievui ir dosnūs sau), ištvirkavimas (tiesioginis ir netiesioginis) stabmeldystė (širdies stabai – asmuo arba dalykas kurį labai vertinam, kuris reikalauja itin daug laiko ir pastangų ir tampa svarbesnis už santykius su Dievu, su šeima – karjera, profesija, politika, aistra sportui). Ar mūsų tikslas patikti Dievui ar pasauliui? „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu.“ (Jok 4,4)
4. Bedievystė. Heb 3,12 „Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo.“ „Kokią neteisybę rado manyje jūsų tėvai, kad jie atitolo nuo manęs, sekė tuštybę ir patys tapo tušti.“ (Jer 2,5) „Dangūs, klausykite, žeme, išgirsk! Viešpats kalba… Jautis pažįsta savo savininką ir asilas-savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta, mano tauta nesupranta”. Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai, piktadarių palikuonims, nepaklusniems vaikams! Jie paliko Viešpatį, supykdė Izraelio Šventąjį, nusigręžė nuo Jo.“ (Iz 1,2-4) Akivaizdu kaltinti bedieviškumu ateistą. Bet bedieviškas gyvenimas būdingas ir daugeliui bažnyčios lankytojų. Tai gyvenimas kasdien iš viso nesusimąstant apie Dievą, Jo moralinę valią atskleistą Biblijoje, apie atskaitomybę; priklausomybę nuo Jo. Gyvenimas, kuriame Dievas iš esmės yra nesvarbus. Ar pripažįstam savo priklausomybę nuo Dievo planuodami, ar stengiamės gyventi taip, kad patiktų Dievui; ar trokštam plėtoti artimą ryšį su Dievu, ar mūsų malda nėra nukreipta tik į save ir savo norus, o Dievas yra tarsi pasiuntinukas? Ar mūsų gyvenimo tikslas yra gyventi Jo garbei ir šlovei? Atidžiai paanalizavus, kiek rasim savo gyvenime sričių, kur linkstame gyventi nepaisydami Dievo. Nėra taip, kad sąmoningai ar tyčia mėgintume Jį pamiršti. Dievas tiesiog ignoruojamas ir apie Jį nemąstoma. O tai jau nuodėmė.
5. Susirūpinimas ir nusivylimas. Fil 4,6-7 „Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Dievas sako nesirūpinkite, vadinasi rūpintis yra nuodėmė. Kodėl? Pirmiausia tai nepasitikėjimo Dievu išraiška – tarsi sakymas nepasitikiu. Antra – tai nesugebėjimas priimti tiesos, kad Dievas valdo aplinkybes, kad Jo valia geriausia ir kyla iš beribės meilės, yra mūsų gerovei net tuomet, kai tai prieštarauja mūsų planams.
6. Nepasitenkinimas. Heb 13,5 „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekada Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu”. Yra teisėtas nepasitenkinimas – dėl menko dvasinio tobulėjimo, blogio visuomenėje. Tačiau mumyse daugiausia nepasitenkinimo dėl pinigų, prastai apmokamo darbo, fizinės negalios, sveikatos, neišsipildžiusių lūkesčių ir t. t. Tai mūsų reakcija į aplinkybes. Esame pratę į sunkas aplinkybes reaguoti susirūpinimu, nusivylimu ar nepasitenkinimu. Nepasitenkinimas gali peraugti į pasipiktinimą Dievu ar kartėlį kitų žmonių atžvilgiu. Turim sau pasakyti, kad aplinkybės mums skirtos Dievo ir yra Jo bendro plano mūsų gyvenimui dalis. O tai visada skirta Jo šlovei ir mūsų gerovei. Jis neleidžia kad kas nors vyktų šiaip sau be tikslo. Gal būt tik tokiu būdu galėjo Jis realizuoti geriausiai savo planą mūsų gyvenimui. „Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų,- sako Viešpats. – Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi“ (Jer 29,11).
7. Nedėkingumas. „Visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ ( Ef 5,20) Žinom palyginimą apie 10 raupsuotųjų – mąstome, kaip jie galėjo būti tokie nedėkingi? O patys? Kaip dažnai dėkojame už išgelbėjimą? Atpirkimą? Mūsų gyvenimas turėtų būti pilnas padėkos (sugebėjimai, įgūdžiai, polinkiai). Daugelis sutinkam, kad viskas, ką turime ateina iš Dievo, bet ar sustojame Jam padėkoti? Dėkoti už aprūpinimą tiek fizinį, tiek dvasinį. Net sekmadieniais užsiėmę. Kaip dažnai laikom visas duotybes savaime suprantamais dalykais. O Raštas sako, kad nesugebėjimas išreikšti Jam deramos padėkos, Jam priklausančios pagarbos yra nuodėmė. Ar turim dėkoti, kai aplinkybės susiklosto ne taip kaip tikėjomės, gal jaučiamės nusivylę? Bet parašyta: „Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.“(1 Tes 5,18)
8. Savanaudiškumas. Fil 2,4 „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.“ Mes visi iš prigimties esam mažesni ar didesni savanaudžiai. 4 sritys, kuriose dažniausiai reiškiasi mūsų savanaudiškumas: 1) kai pirmiausia paisoma savo interesų (pavyzdžiui, pokalbyje kalbam tik apie save ar domimės ir kitų reikalais – kiek klausomės; „savimylos“) 2) kaip vertinam savo laiką („mano laikas daug svarbesnis nei tavo“; savanaudiškumas kai pernelyg saugom savo laiką ir kai netinkamai reikalaujam jo iš kito; 3) pinigai. Turime dalintis ir aukoti; 4) nedėmesingumas kitiems (vėlavimas, kalbėjimas garsiai telefonu, pavalgius nesutvarkyti indai, garsi muzika ir negražios šnekos autobuse, brovimasis per kitų galvas, šiurkštus elgesys su padavėjais ar pardavėjais, pamirštant elementarų „ačiū, tiesiog sakymas ką galvoju, neatsižvelgiant į klausantį ir t. t.) Kiekvieną kartą negalvodami, kokią įtaką mūsų veiksmai darys kitiems esam savanaudžiai. O juk parašyta: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam.“ (1 Kor 10,24). Vadinasi elgdamiesi labai savanaudiškai darom nuodėmę.
9. Susivaldymo stoka. (Gal 5,22-23) Susivaldymas – Dvasios vaisius. Tai apdairus mūsų troškimų, potraukių, impulsų, emocijų ir aistrų valdymas ir kontroliavimas (saikas). Tai reiškia, kad sakome „ne“, kai turime tai sakyti. Trys pagrindinės sritys, kur sunkiausia susivaldyti: 1) valgymas ir gėrimas 2) mūsų būdas (pykčio protrūkiai, menkai kontroliuojamos emocijos, polinkis susierzinti; 3) asmeninės pajamos. Kitos sritys: TV žiūrėjimas, spontaniškas pirkimas, kompiuteris, besaikis įsitraukimas į mėgstamą veiklą, sportavimas, sporto varžybų žiūrėjimas, savo žvilgsnių suvaldymas (apranga).
10. Nekantrumas ir irzlumas. 1 Tes 5,14 „Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite liūdinčiuosius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais.“ Kantrybė – dorybė, nekantrumas – jos priešprieša, vadinasi, nuodėmė. Tai ir stiprus polinkis susierzinti dėl kitų ydų ar klaidų, ir nepakantumas kitam. Tai reakcija į paprastai netyčinius kito veiksmus (neprigirdi, pastoviai reikia laukti, įprotis daryti paskutinę minutę). Nekantrumo priežastis dažniausia glūdi širdyse, požiūryje, kad visi aplinkui privalo tenkinti mūsų lūkesčius. „Kiek kartų sakiau nepalikti batų svetainėje?“ „kada išmoksi kramtyti užsičiaupęs“? Nekantrūs esam už vairo, kai lėtai aptarnauja kavinėje, stovėdami eilėje prie kasos, laukiant pas gydytoją. Ir kaip dažnai mūsų susierzinimas tampa kito pažeminimo priežastimi.
11. Pyktis. „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems… Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.(Kol 3,13) Rom 12,19 „Nekeršykite patys, mylimieji,.. “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,-sako Viešpats.“ Mok 7,9 „Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje“. Yra teisėtas pyktis suvokus blogį, bet tuomet pirmiausia žiūrima į Dievo, o ne į savo valią ir jis visuomet yra kontroliuojamas, nemėginama keršyti ir žmogus pajėgus tokį pyktį kontroliuoti. Tačiau dažniausiai mūsų pykčio priežastimi yra mūsų išdidumas, savanaudiškumas ar troškimas kontroliuoti kitus. Iš esmės, visada Galim pasirinkti kaip reaguosim. Pykti mūsų niekas neverčia. Net ir supykus renkamės ar laikyti pyktį ar leisti Šv. Dvasiai jį ištirpdyti. Žmonės pyksta ir ant Dievo, tarsi surengdami Jam teismą. Pyktis siejamas su tokiomis bjauriomis nuodėmėmis kaip riksmai, keiksmai, kartėlis, piktžodžiavimas, nešvarios kalbos. Pyktį galim palyginti su piktžole: ilgiau laikomas pyktis virsta apmaudu (kaupiasi viduje), perauga į kartėlį (pūliuoja viduje), vėliau į priešiškumą, nesantaiką (jau reiškiami atvirai, paskleidžia savo nuodus išorėn), tuomet seka neapykanta, kerštas, vaidai.
12. Polinkis teisti kitus. Mt 7,1-5 “Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ Mums patinka būti teisėjais: „kaip galima groti būgnais ir gitaromis bažnyčioje? Kaip tu gali kavinėje užsisakyti vyno tautę?“ Kai kitų pomėgiai ir įpročiai skiriasi nuo mūsų – teisiam, kritikuojam, ieškom ir randam trūkumus visuose ir viskame aplinkui, kabinėjamės net prie smulkmenų. Bet Dievas savo Žodyje primena: „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti“ (Rom 14,4).
13. Pavydas, pavyduliavimas. Gal 5,19-21 „Kūno darbai aiškūs…“ Pat 14,30 „Sveika širdis – kūno gyvybė, o pavydas pūdo kaulus.“ Linkstam pavydėti tiems su kuriais tapatinamės (kito pranašumas darbe, komandoje, kurių rezultatai geresni, pavydima jaunesniam, gabesniam) arba pavydėti tų dalykų kuriuos labiausiai vertiname (tėvams, kurių vaikai geriau mokosi, sporte pasiekę, draugams turintiems geresnius namus ar automobilius, nenorim, kad ir kitas patirtų tokią sėkmę). Bet privalom pripažinti, kad pavydėdami ignoruojam Dievo veikimą arba kaltiname Jį, kad Jis neteisingas. Ir nepastebim, ką ypatingo Dievas gali nuveikti mūsų gyvenimuose. Visais laikais žmonijai buvo būdingas konkuravimas – nežabotas noras visada nugalėti. Šiuo metu konkuravimas vos ne dorybė. Taip, stengtis ir daryti viską kas nuo tavęs priklauso reikia, turim darbuotis iš širdies, bet ar mūsų tikslas yra pašlovinti Dievą ar siekis pripažinimo sau patiems?
14. „Liežuvio“ nuodėmės. Ef 4,29 „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.“ Kaip saldu yra kartais apkalbėti. Tačiau ne tik apkalbos, bet ir melas, šmeižtas, kritika, šiurkščios kalbos, įžeidimai, sarkazmas, pašaipos – bet kokia kitą įžeidžianti kalba yra nuodėmė. Nuodėmingai kalbam ne tik kalbėdami apie kitus, bet ir su kitais (keiksmažodžiai, juokeliai, anekdotai).
„Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mato 12,36-37). „Kas saugo burną ir liežuvį, saugo savo sielą nuo nemalonumų.“ Pat 21,23
Blogi jausmai ateina, tačiau tu neturi leisti jiems pasilikti. Dievas liepia: „Atsižadėti senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais jausmais ir apsirengti nauju žmogumi“ (Ef 4,22-24).
Kiekvieną dieną klausk Dievo: „Ar yra kokių nors blogų jausmų mano širdyje, kurių aš turiu atsikratyti?“
Tęsinys II dalyje
Parengta pagal: J. Bridges „Šventumo siekimas“, Dž. Č. Railis „Šventumas“, J. Bridges „Neliečiamos nuodėmės“.