Dvasinė kova (II dalis)

Dvasinė kova (II dalis)

Įsivaizduokite, kad gaunate į gražų spalvingą popierių įvyniotą dovaną, tačiau išvynioję ją randate pasibjaurėjimą keliantį daiktą, pavyzdžiui, supuvusį bananą ar seną dantų šepetėlį.

Taip prieiname prie kalbos apie šėtono strategiją.

Tai, ką siūlo šėtonas, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai patrauklu. Bet tai visada veda į nuodėmę. Veda į pražūtį, į nusivylimą, veda į mirtį. Subtiliai, net nenaudodamas žodžio nuodėmė, šėtonas gražiai suvynioja savo „dovaną“ į „Smagius patyrimus“, „Populiarumą“, nuslėpdamas nuodėmės pasekmes. Pradžios knygoje skaitome apie gundymą Edeno sode.

„Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?” Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ “. Gyvatė atsakė: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”. Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes.“ (Pradžios 3, 1-7)

Vaisiai buvo labai patrauklūs, greičiausiai skanūs, tik, va, Dievas jų valgyti neleido. Ir šėtonas pasiūlo Ievai pasaulį be Dievo. Arba pasaulį, kuriame Dievas nėra pirmoje vietoje ir Jo Žodis nėra svarbus. Pasaulį, kurį šėtonas valdo. Pasaulį, kuriame svarbūs mūsų, o ne Dievo norai. 

1 Jono 5,19 Jonas rašo: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo.“

1 Jn 2,15-18 „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.“

Gyvename tokiame pasaulyje, gimstame tokiame pasaulyje ir šis pasaulis tarsi verpetas bando įtraukti mus atgal.

Grįžtant prie Pradžios knygos pasakojimo… Kur vyksta veiksmas? Edeno sode. Kitaip tariant, rojuje. Ko ten žmogui trūko? Juk jo visi esminiai poreikiai (A. Maslovo piramidė) įskaitant ir dvasinius, buvo patenkinti. Bet kokia yra šėtono melo esmė?

Kodėl turėtum būti patenkintas tuo ką turi?

Labai gerai tai atspindi viena reklama: „Riboti save kai norisi visko – nesąmonė“ (nori sekso – pirmyn; žmona nepatenkina – gali turėti meilužę, yra pornografija; vaikai elgiasi netinkamai – netrukdykim, bausti negalima; nori atsipalaiduoti – malonumų pasiūla didžiulė: triukšmingi vakarėliai, alkoholis, narkotikai; norisi daugiau pinigų – lipk karjeros laiptais, yra kazino; nori populiarumo – šou projektų pasiūla; nori keiktis – prašom – kuo nešvankesnė kalba, anekdotai tuo populiarumas didesnis; nori naujausio telefono modelio – turi turėti, tėvai blogi jei nenuperka; nori geresnio būsto ar prabangesnių vestuvių – imk paskolą, kaip gi atsiliksi nuo draugų ir t.t. ).

Tu pats sau gali būti šeimininkas.

Pasaulis šaukte šaukia, kad Dievas nereikalingas, krikščionybė nuobodi ir skirta tik silpniems, o jei labai trokšti ramybės yra patrauklioji rytų religija, joga su savo filosofija, kad žmogus viską gali pats.  Apgautas šėtono žmogus dedasi visko šeimininku: mano pinigai, mano laikas, mano kūnas ir pan., pamiršdamas arba visiškai paneigdamas  savo priklausomybę nuo Kūrėjo.

Ir nors skamba Dievo įspėjimas: „Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu“ (Jok 4,4),        , daugelį žmonių, net daugelį Bažnyčios narių pasaulis nutraukia. Iš dalies dėl to, kad bijoma būti „baltomis varnomis“, baimė būti nepopuliariu draugų tarpe ar baimė kaip į tai sureaguos artimieji.

Biblijoje yra dar viena gundymo istorija. Bet prieš pereinant prie jos prisiminkime šiek tiek paliestą temą apie DVI KARALYSTES.

„Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi,-malone jūs esate išgelbėti,- kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. (Efeziečiams 2 sk.)

Apaštalas Paulius čia kreipiasi į Efezo tikinčiuosius. Galim paklausti ir savęs. Kodėl Dievas mus išsirenka? Šventasis Raštas aiškiai sako, kad mes to tikrai nenusipelnėm. „Kuris išgelbėjo mus bei pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“ (2 Tim 1,9)

Jėzaus Kristaus aukos dėka išgelbėtas žmogus tampa Dievo karalystės piliečiu. Dievas mus pašaukia iš Pasaulio, ištraukia iš nuodėmės liūno, pastato ant tvirtos žemės ir sako: “gyvenk naują gyvenimą“. Kodėl?

MES IŠGELBĖJAMI SU TIKSU!

Atsiverskime Jn 15,16: „Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų.

Kam teko skaityti Jėzaus palyginimą apie vynmedį ir šakeles, žino, kad šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs nepasilikdama vynmedyje. Tai reiškia, kad Dievas mus:

Pašaukė į bendravimą su Jėzumi Kristumi, su Dievu (per maldą, Dievo Žodžio skaitymą), ir mokinystę:

 „Ištikimas yra Dievas, Kuris jus pašaukė į Savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą.“ (1 Kor 1,9)

 „Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis.“ (1 Pt 2,21) 

Pašaukė šventumui (praktinis paklusnumas Dievo Žodžiui):

”Mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje.“„ (Ef 1,4)

 „Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.“ (1 Tes 4,7)

„Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai,- nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa,- ištirdami, kas patinka Viešpačiui.“ (Ef 5, 8-10) 

Pašaukė tarnavimui, Evangelijos liudijimui:

 „Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką,- tai jūsų sąmoningas tarnavimas“. (Rom 12,1)

 „Jis tarė jiems: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16,15-16)

 „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Ef 2,10)

Šie dalykai sudaro mūsų pašaukimo esmę! Jie sąlygoja krikščioniško gyvenimo kokybę, augimą ir brandą.

Tačiau tuomet, kai žmogus tampa krikščioniu, kai Šventoji Dvasia ima veikti jo gyvenime, kai širdyje yra pasiryžimas sekti Kristumi, žmogus atsiduria šėtono taikinyje. Šventasis Raštas perspėja: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.“ (1 Pt 5,8)

Ir štai Jėzaus gundymas dykumoje…

 „Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas. Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”. Bet Jėzus atsakė: “Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ ”. Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė Jam: “Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ”. Jėzus jam atsakė: “Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’ ”. Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė Jam: “Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane”. 10 Tada Jėzus jam atsakė: “Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ” Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo. (Mt 4,1-11)

Situacija kiek kitokia nei Pradžios knygoje. 1) tai vyksta iškart po Jėzaus krikšto; 2) gundymas vyksta dykumoje.

Ką Šventajame Rašte simbolizuoja dykuma? DYKUMA – Dievo kelio etapas. Visi pašauktieji į tikėjimą turi jį nueiti (Abraomas, Mozė, Elijas).
1) geografinė vietovė;
2) žmogaus būsenos simbolis.

Tai tikėjimo išmėginimo vieta (sunki situacija, ligos, vienatvės pojūtis, sunki, sausros kupina dvasinė būsena, kai atrodo, jog Dievas tave apleido, nuo tavęs pasitraukė, kai nejauti Jo artumo, sunku tikėti). Dykumoje atsiskleidžia tai, kas slypi žmogaus širdyje, jo viduje. Dykuma parodo tikrąjį žmogaus veidą (nėra kur pasislėpti, nėra jokių iliuzijų). Tik sudėtingos situacijos, išmėginimai išgrynina, priverčia susimąstyti, apsispręsti. Dykuma keičia vidinį žmogaus gyvenimą (kaip rašo kun. Tadeusz Dajczer, vieni ima piktžodžiauti – kaip izraelitai, kiti – šventėja).

Jėzaus nuvedamas į dykumą iškart po krikšto. Ir visame tame yra Dievo valia, nes mes skaitome, kad  būtent Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą. Po džiaugsmingos euforijos, po krikšto, po konfirmacijos mes ne vieną kartą ilgesniam ar trumpesniam laikui išvedami į dvasinę dykumą, į akistatą  su savimi, savo nuodėmingumu ir bejėgiškumu. Kodėl?  Prisiminkime, kad dykumoje išbandomas mūsų tikėjimas, ištiriamos širdies nuostatos.

Ir dabar grįžkime prie Jėzaus gundymo. Įprastai į Jėzaus gundymą žiūrima iš panašios perspektyvos kaip Pradžios knygoje, siejant gundymus su kūno geismu – duona, akių geismu – turtai, ir gyvenimo puikybe – raginimas šokti nuo šventyklos šelmens ir tokiu būdu tapti religiniu lyderiu.

Bet pažvelkime į šiuos gundymus per pašaukimų prizmę: pašaukti bendrystei su Dievu, šventumui ir tarnavimui. Priešo strategija susijusi būtent su tuo, kad mes to nedarytume. Nebendrautume su Jėzumi, nesektume Jo pėdomis, netarnautume – kitaip tariant neneštume vaisiaus. O tai reiškia pražūtį – neduodančios vaisiaus šakelės sudžius ir bus sudegintos (Jn 15,5-6).

Taigi šėtono kėslai ir pagrindinis tikslas – paržudyti kuo daugiau žmonių. Ir visa jo veikimo strategija susijusi būtent su šiais tikslais.

Krikščioniui gyvybiškai svarbus yra Dievo Žodis. Ant jo stovi tikėjimas. Tai tikėjimo pamatas. Ir šėtonas tai žino. Todėl jis visais įmanomais būdais, bet kokia kaina stengiasi atitraukti žmogų (juo labiau krikščionį) nuo Dievo Žodžio arba stengiasi priversti jį suabejoti Dievo Žodžio autoritetu („ar tikrai Dievas taip sakė?“ Pr 3,1). Kodėl? Kuo mažesnis Dievo Žodžio pažinimas, tuo mažiau prote yra šviesos, o apėmusi dvasinė tamsa, dvasinis aklumas, puiki dirva šėtono atakoms ir jo melui (kuo „tamsesnė“ liaudis, tuo ją lengviau valdyti). Būtent todėl pagrindinės šėtono pajėgos sutelktos ten, kur skelbiamas Dievo Žodis, daromi sprendimai „kas yra svarbiau“, kur žmonės kviečiami atgailai.

Jėzus nepaneigia to, kad žmogui reikalingas maistas gyvybei palaikyti, tačiau pavojinga dėmesį sukoncentruoti vien į tai. Todėl Jis moko: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės…..“(Mt 6,33);  „Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jį duos jums Žmogaus Sūnus, nes Tėvas-Dievas Jį savo antspaudu yra pažymėjęs”. (Jn 6,27)

O šėtonas prikausto žmogaus žvilgsnį prie materijos ir neleidžia susimąstyti, kas iš tiesų yra tikras gyvenimas Kristuje. To pasėkoje imama dalykus skirstyti nebe į teisingus ar neteisingus, o greičiau į praktiškus arba ne, šiuolaikinius arba atgyvenusius, tradicinius arba negailestingus.

Be Dievo Žodžio pažinimo žmogus, net laikantis save krikščioniu, ima kurti iš esmės savo religiją („aš turiu savo įsitikinimą“). Stebina krikščionių, neskaitančių ir nesivadovaujančių Biblija skaičius. Ir prie ko tai atveda? Neseniai nuskambėjo istorija apie atimtus iš šeimos vaikus. Valstybė tariasi daranti gerą darbą ir besivadovaujanti krikščioniškomis vertybėmis. Bet argi Dievas moko nebausti vaikų, neauklėti jų (Pat 13,20; Pat 22,15; Pat 23,13-14; Pat 29,15-17)? O kaip dabar liaupsinama tolerancija, klesti liberalizmas, prisidengiant meile artimu ir „krikščioniškomis vertybėmis“?

Ar kada susimąstėt iš kur kyla tokie pasakymai „Kam eiti į bažnyčią, kai galiu pasimelsti ir namie“, kur kartais skraido mintys pamokslo metu? kas užgožia maldos laiką? Kodėl Biblija dažniausiai taip ir lieka gulėti lentynoje? Kas nustelbia sekmadienio šventimą? Kas labiausiai tuo suinteresuotas?

S. Lewis savo knygoje „Kipšo laiškai. Seno velnio patrimai jaunam velniukui“ tai aprašo taip: „Kaip visada, pirmasis žingsnis yra apsaugoti jo (globotinio) protą nuo žinojimo … reikia laikyti jį nuo prityrusių krikščionių… Kalbėk jam apie „saiką visuose dalykuose“. Jeigu tau pavyks pakišti jam mintį, jog „religija geras dalykas, bet iki tam tikros ribos“, dėl šios sielos gali daugiau nesijaudinti. Saikinga religija mums tokia pat gera kaip ir visiškas netikėjimas – tik dar smagesnė.“… „neleisk jam visko skirstyti į dvi priešybes: čia Tiesa, o čia melas. Telieka vien gražios, išskydusios frazės: „Tai mano gyvenimo tarpsnis“, „Aš tai jau išgyvenau“.

O kaip su pašaukimu šventėjimui?

Vis dažniau tenka girdėti ir krikščionių tarpe tai tampa labai populiaru (nors ne visada išsakoma tiesiogiai): Dievas mane myli ir gyvenu kaip noriu. Daugelis labai gerai žino laišką Romiečiams ir akcentuoja tai, kad gyvename malonės laike. Taip, Dievas be galo myli. Bet ar tai reiškia, kad galiu lengvabūdiškai priimti šią malonės dovaną ir gyventi kaip man patinka? Ne. Kaip apaštalas Paulius sako „jokiu būdu“ (Rom 6, 1-4). „Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.“ (Rom 6,14) Akcentuojant malonę užmirštama nuodėmė ir kas yra nuodėmė.

Iš kur atsiranda „baltas melas“, pasiteisinimai „Dievas tai supras“, dvigubas gyvenimas (bažnyčioje ir kasdienybėje, draugų rate), daug žinojimo bet mažai gyvenimo (fundamentalios galvos ir liberalios kojos).

„Mes žinome, kad privertėme jį pasukti keliu, vedančiu tolyn …, bet reikia pasiekti, kad jis įsivaizduotų, jog visi žingsniai, lėmę šį išklydimą, yra smulkmeniški ir laikini. Negalima jam leisti įtarti, jog dabar, nors ir lėtai, jis tolsta nuo saulės tiese, kuri nuves jį į neišmatuojamos erdvės šaltį ir tamsą.“… „Visai nesvarbu, kokiu būdu sukaupiamos mažosios nuodėmės, jeigu jomis pavyksta išstumti žmogų iš Šviesos į Nieką. Žmogžudystė nėra geresnė už kortas, jeigu kortos padeda pasiekti tikslą. Tiesą sakant, patikimiausias kelias į pragarą yra laipsniškas – žengiant nestačia nuokalne, minkšta žeme, be staigių posūkių, be kelio stulpų ir gairių.“ (C. S. Lewis „Kipšo laiškai“) 

Mes pašaukti tarnystei Dievo garbei ir Jo šlovei. Bet kodėl šiandien bažnyčiose taip trūksta tarnaujančių? Kam žmonės tarnauja? Kam skirtos visos pastangos ir laikas? Kai netarnaujame Dievui, tarnaujame mamonai.

Kartais girdime „neturiu jokios dovanos“. Bet taip nėra. Nėra krikščionio neturinčio dovanos (Jėzaus palyginimas apie talentus). Dievas stebuklingai panaudoja net paprasčiausius dalykus: Dovydo akmenuką, Mozės lazdą, berniuko 5 žuvis ir kepaliuką duonos. Visi norim sėdėti švarioje bažnyčioje, norim, kad giedotų choras būtų daug jaunimo ir pan. O kas visa tai turi daryti? Visi!

Kartais šėtonas atitraukia nuo tarnystės kaltinimais dėl praeities, tarsi priversdamas užmiršti Jėzaus nuopelnus ir Jo atleidimą. Pasitaiko ir tiesioginis tarnystės puolimas, kai kyla noras nuleisti rankas.

„Svarbiausia – neleisti jam bet ko imtis. Tol kol jis savo naujosios atgailos nepavertė veiksmu, ne tiek svarbu, ką jis apie ją mano… Tegu jis daro bet ką, tiktai nesiima veiklos. Joks įsivaizduojamas pamaldumas ar dvasios pakilumas nepadarys mums žalos, jeigu mes sutrukdysime jiems įsitvirtinti žmogaus valioje.“ (C. S. Lewis „Kipšo laiškai“)

Ar pastebėjote, kad šėtonas, gundydamas Jėzų, naudojasi Dievo Žodžiu? Tačiau cituoja jį iškreipdamas. Jis tarsi pakiša mintį, iš pažiūros kaip savaime suprantamą ir dalinai savą (Jėzui – Dievui, cituoja Dievo Žodžius) ir skatina veiksmui (paversk, šok, nusilenk). Juk iš pažiūros atrodo normalu darbuotis dėl duonos kai norisi valgyti ar šokti nuo tilto, kai žinai, kad tave laiko guma. Bet kas slypi už viso to? 

Labai gerai tai atspindi gegutės elgesys. Ji ne veltui vadinama parazituojančiu paukščiu.

Apie gegutę:

https://www.youtube.com/watch?v=bfw8kdPBkfc

https://www.youtube.com/watch?v=29BxMj4mfcY

https://www.youtube.com/watch?v=jQef8RCfTTc&t=670s

Pastebėkim kaip tai vyksta mūsų gyvenime.

„Sykį turėjau globotinį, tvirtą ateistą, kuris buvo įpratęs leisti laiką prie knygų Britų muziejuje. Vieną dieną jam šitaip sėdint ir skaitant, aš pajutai, kad mintys jo galvoje pasuko negera linkme,… aš pamačiau kaip ima griūti mano dvidešimt penkerių metų darbas… iškart kirtau į tą vietą, kurią geriausiai buvau užvaldęs, ir pakišau mintį, jog jau pats metas papietauti. Matyt,… atsakomasis smūgis (juk žinai, kad niekada negali nugirsti, ką Jis jiems sako?) buvo mintis, jog tie apmąstymai svarbesni už pietus… kai aš jam tariau: „Žinoma. Pernelyg svarbūs, kad imtumeisi jų tuščiu skrandžiu“, globotinis gerokai palinksmėjo, o kai pridūriau: „Kur kas geriau ateiti pavalgius ir vėl to imtis praskaidrėjusia galva“, – jis jau buvo pusiaukelėje prie durų. Kai jis atsidūrė gatvėje, mūšis buvo laimėtas. Aš parodžiau jam laikraščių pardavėją berniūkštį, kuris šūkaliojo popietinio numerio naujienas, ir pro šalį važiuojantį 73 – ią autobusą, ir dar nespėjus jam nulipti laiptais, įkaliau jam tvirtą įsitikinimą: kad ir kokios keistos mintys užplūsta galvą žmogaus, kiurksančio prie knygų, geras gurkšnis „tikro gyvenimo“ (jam tai buvo berniūkštis ir autobusas) įtikina jog visi tie dalykai paprasčiausiai negali būti teisingi.“ (C. S. Lewis „Kipšo laiškai / seno velnio patrimai jaunam velniukui“)                                  

Kova vyksta mūsų prote.

Ch. Stanley pamokslas „Budrumas dėl savo minčių“.

Jėzus teikia pergalę. Viešpats Jėzus yra Visagalis. Jis nugalėjo šėtoną. Žaidžiant šachmatais žaidėjas gali prarasti visas savo pagrindines figūras. Jis nugalimas, nors žaidimas dar nėra iki galo baigtas. Jis vis dar gali žaisti, tačiau žaidimo pabaiga neišvengiama. Tai tik laiko klausimas. Kai Jėzus mirė ir išliejo Savo brangų kraują, ir prisikėlė iš numirusių, nuodėmė, mirtis ir šėtonas buvo nugalėti.

Ta pačia galia, kuria Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių, Dievas gali išgelbėti tave ir padėti nutraukti pančius, kuriuose tavo gyvenimą laiko šėtonas ir nuodėmė. Su Dievo teikiama jėga ir pagalba tu gali pasiekti pergalę prieš gundymą.

Dievo valia, kad būtume drąsūs ir kovotume. Tai dvasinė kova. Todėl ginklai, kuriais Dievas mus apginkluoja yra dvasiniai. Mes galim būti stiprūs tik Jo galybės jėga. „Pagaliau, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga“… (Ef 6,10)