Kunigo Gedimino Kleino pamokslas
Malonė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Meilė Dievo Tėvo ir bendrystė Šventosios Dvasios teesie ir tepasilieka su mumis visais. Amen. (2 Kor 13,13)
Apmąstysime Evangelijos pagal Matą Žodį, užrašytą 25-e skyriuje: 31 Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. 32 Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Mt 25,31-32
Viešpatie Jėzau, vieną dieną Tu atėjai pas žmogų, pats būdamas žmogumi ir užrašei Evangeliją savąja kančia ir prisikėlimu. Ir šiandien pašaukei mus apmąstyti Tavąjį Žodį, kuris yra žiburys mūsų gyvenimo takui. Amen.
Kartais tenka susimąstyti, koks paradoksalus yra Dievo Žodis, kaip ir pats gyvenimas. Kai mąstai apie smulkmenas, netikėtai supranti, koks didingas šis pasaulis ir koks žmogui nesuprantamai išmintingas jo Kūrėjas. Kai mąstai, mėgindamas perprasti Dievo minties didybes, supranti, kad Jo išmintis labiausiai ir pasireiškia paprastoje kasdienybėje, kurią laikome tokia įprasta ir net nepastebima…
Ką bendro gali turėti paprasčiausias pasivaikščiojimas, – ar gatvėje tarp žmonių, ar vienatvėje tarp medžių ir gamtos?… Ėjimas su Viešpačiu… Paprastais, įprastais žingsneliais įprastoje aplinkoje, bet su nepaprastu sielos Draugu. Gali stebėtis Dievo veidu, Jo panašumu, susitikęs žmogų, einantį tikėjimo ir doros keliais. Gali stebėtis Dievo išminties grožiu, pasislėpęs vienatvėje, kurioje išryškėja nuoširdžiausi maldos žodžiai ir šlovinimo jausmai… Nes Visagalis yra – Jis Yra ir visur, ir visada. Tik žmogus nėra galintis suspėti būti visur, net jei kartais to ir norėtų. Tik žmogus nėra pajėgus visuomet mąstyti apie savo Viešpatį ir Jam kalbėti širdimi, net jei Jo ir ilgėtųsi. Mes esame įvairumo atspindžiai, kaip ir pats Dievas yra visoks, – viskas visada… Ir Vienas Trijuose Asmenyse; ir Trys Asmenys vienoje Trejybėje. Ir nematoma Dvasia, ir visų atpažįstamas istorinis Jėzus, kuris yra Kristus. O Jis koks? Jis visoks…
Ir gimęs Kūdikis, ir dirbantis dailidė; ir keliaujantis Mokytojas, ir stebuklingas gydytojas; ir kenčiantis mūsų nuodėmių nešėjas, ir Kryžiaus mirtis, ir Velykų Prisikėlimas. Jis yra viskas… Jis yra Tas, kuris sugrįžo pas Tėvą, kad Jo lauktume ir ilgėtumės. Jis yra Tas, kuris ateina pas mus mūsų ilgesyje ir pasilieka neregimoje artybėje…
Ką bendra turi piemuo su karaliumi? – galėtume klausti savęs… Labai mažai… Vienas jų yra vargšas, nuošalaus kaimo piemenėlis, o kitas – galingas šalies valdovas. Tačiau abu gyvenimo vaidmenys dera dviejuose Šventojo Rašto asmenyse. Vienas jų – Dovydas, nuolankusis piemuo, paimtas nuo avių ir pateptas Izraelio karaliumi. Kitas – Jėzus, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, pavadinęs save „Geruoju Ganytoju“ (Jn 10,11)…
Toks yra geriausias žmogaus Draugas – Jėzus Piemuo ir Karalius. Jis yra viskas visiems… Būdamas Karalius, Jėzus tarsi piemuo rūpinasi savo avimis (plg. Mt 25,40) . Dievas buvo tai pažadėjęs jau prieš daugelį amžių per pranašus: „Aš pats ganysiu savo kaimenę“ (Ez 34,15) . Jėzus, mūsų Ganytojas Karalius, nenori, kad Jo avys būtų paliktos be priežiūros. Jis pats ateina aprišti mūsų žaizdas ir švelniai palydėti į savo namus…
Jėzaus – Karaliaus su didžia valdžia ir švelnaus Ganytojo, apstaus gailestingumo – šie du vaidmenys vienas kitam neprieštarauja. Jėzus yra Karalius, Jis valdo gailestingai. Būtent Jo gailestingumas ir užuojauta padaro Jį Karaliumi ir visos kūrinijos Valdovu. Jam nėra lygių, nėra kitų tokių, kuriuos būtų verta šlovinti. Supratę tokius Kristaus Karaliaus bruožus, tegalime Jam nusilenkti. Ką daugiau belieka daryti, jei ne leisti Jam mus valdyti?… Kupini dėkingumo su Dovydu sakome: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta“… (Ps 23,1)
Ar man ko nors šiandien trūksta?… Nieko. Išskyrus to supratimo ir prisiminimo, kad iš tiesų man nieko netrūksta. Turiu visko, kas reikalinga gyvenimui. Ir kartais atrodo tiek daug su pertekliumi, jog nepajėgiu visko iškart aprėpti, viskuo iškart pasirūpinti ir už viską iškart padėkoti. Turiu visko tiek daug, ir gyvenu tokiame įvairiame ir plačiame pasaulyje, jog nedėkoti Dievui negaliu…
Bet man trūksta vienintelio dalyko, – to supratimo ir prisiminimo savo sieloje, jog „Viešpats yra mano Ganytojas, ir jog man nieko netrūksta“. Netrūksta man nei rūpesčių, netrūksta ir vilčių. Netrūksta duonos kasdieninės, ir visko aš turiu… Turiu tiek, kiek Dievo duota, turiu tik tiek, kiek reikalinga šiandien. O kas rytoj? Kas toliau rytoj?… Rytoj ateis Jėzus, ir patenkins tą vienintelį trūkumą, – trūkumą Viešpaties, kurio taip ilgimės…
Todėl Jėzui ir rūpi, kaip mes Jį matome Jo nematydami. Kaip mes Jį pasitinkame savo dienose, Jo ilgėdamiesi. O Jis yra pasislėpęs ir visur, ir visada. Ir draugo akyse ir priešo pyktyje. Jis pasislėpęs ir artimoje meilės draugystėje, ir šaltoje vienatvėje. Jis duoda neviltį tam, kad surastume dar daugiau vilties. Jis dovanoja suklupimą, kad pakeltų mus dar tvirtesnius. Jėzui rūpi, ar mes gyvendami ten, kur gyvename; tarp tų žmonių, kuriuos sutinkame; toje vietoje, kurioje dirbame; ar ten mes Jį pamatėme Jo nematydami? Ar mes pažinome Jį, Jo nepažindami?…
Šventajame Rašte, kada Viešpats sako, kad trokšta būti atpažintas, Jis nukreipia mūsų žvilgsnį į tuos tarp mūsų, kuriems reikia mūsų tarnystės, kuriems reikia mūsų pagalbos.
Ir lygiai taip pat pats Jėzus tampa Tuo gelbėjančiuoju draugiškuose aplinkinių žodžiuose ir patarimuose, pagalbos darbuose ir meilės maldose. Jeigu ilgimės Viešpaties, Jis tampa sielos ilgesio tikrove, parodydamas save ir nematomais žingsniais priartėjęs į mūsų dienas…
Šis draugiškas Piemuo, atėjęs tarp žmonių, aiškiausiai atskiria avis nuo ožių. Mes galime nepastebėti, neatskirti, nesuprasti. O Jis netgi mūsų nesugebėjime Jo pastebėti, tampa mūsų dienų Ganytoju, kad nieko netrūktų… Nes Jis žino savuosius. Jis pažįsta savo avis…
Avis yra gražios, kantrios sielos įvaizdis. „Už avis aš guldau savo gyvybę“ Jn 10,15b , – kalba Kristus. Taigi, kantrumo įvaizdis – avinėlis. Ir Jėzus vadinamas Dievo Avinėliu dėl to, kad kantrus, kuris nieko neįžeis…
O ožiai? Atpirkimo ožys… Ožį išvarydavo į dykumą, – tegul nuodėmė pabėga, tegul dingsta dykumose. Tegul sudega kaitroje, tegul išnyksta keturiasdešimties dienų Viešpaties išmėginime, ir keturiasdešimties metų klajonėse…
Ir tuo tarpu avys tegul išgirsta ir tegul seka savo Ganytojo balsą: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25,34).
Šis kvietimas nėra toks labai tolimas, kad nebūtume pajėgūs girdėti. „Ateikite“, kartoja Viešpats mūsų dienose: ir išmėginime, ir pergalėje. „Ateikite“, net jeigu esate dykumose, ir tuo labiau „ateikite“, jeigu esate klystantys ir alkani, nes šis Ganytojas yra Tiesa, šis Ganytojas yra mus maitinanti Duona. Ir kol šis Jėzus Viešpats yra mano Ganytojas, tol man nieko netrūksta, net jeigu klaidingai manytume kitaip. Ir jeigu Viešpats yra Ganytojas, tuomet Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį sergės mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. Amen. (Fil 4,7)