Konstantinas Kurnatauskas ir Kelmė

Kel­mė­je su­reng­to­je Kons­tan­ti­no Kur­na­taus­ko – evan­ge­li­kų re­for­ma­tų pa­sto­riaus, 1921 me­tais įkur­tos ne­vals­ty­bi­nės mo­kyk­los ve­dė­jo-di­rek­to­riaus, vi­suo­me­ni­nin­ko at­mi­ni­mo die­no­je, prie gim­na­zi­jos ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta, su­reng­ta kon­fe­ren­ci­ja. Pas­kai­tas skai­tė gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Egi­di­jus Ūk­sas ir Arū­nas Baub­lys, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­to Teo­lo­gi­jos ka­ted­ros ve­dė­jas, do­cen­tas, Eva­ge­liš­ko­sios teo­lo­gi­jos cent­ro di­rek­to­rius, Vo­kie­ti­jos Fe­de­ra­ci­nės Res­pub­li­kos gar­bės kon­su­las.

25-erių me­tų fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras, evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų pa­sto­rius

Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Egi­di­jus Ūk­sas skai­tė pra­ne­ši­mą apie K. Kur­na­taus­ko gy­ve­ni­mą ir veik­lą Kel­mė­je.

Kel­mės vals­čius XIX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je – XX am­žiaus pra­džio­je Lie­tu­vos kul­tū­ri­nia­me kraš­to­vaiz­dy­je bu­vo uni­ka­li sa­la. 1902 me­tų rugp­jū­čio 11 die­ną Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas bu­vo įšven­tin­tas į dia­ko­nus, 1903 me­tų bir­že­lio 9 die­ną jam su­teik­tas fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ro laips­nis. Tais pa­čiais me­tais K. Kur­na­taus­kas įšven­tin­tas į evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų ku­ni­gus. 25 me­tų nau­ja­jam kle­bo­nui bu­vo pa­ti­kė­ta is­to­ri­nė Kel­mės pa­ra­pi­ja, su fi­li­jo­mis Kė­dai­niuo­se, Del­tu­vo­je ir Sei­ri­juo­se. Iki šių die­nų yra iš­li­kę tik Kė­dai­nių ir Kel­mės mal­dos na­mai. Del­tu­vos baž­ny­čia, nuo­sta­bus XX am­žiaus ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­las, su aš­tuo­nia­kam­piu bokš­tu, nu­nio­ko­tas dvie­jų ka­rų, su­ny­ko, o Sei­ri­jų evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų baž­ny­čią, smar­kiai nu­ken­tė­ju­sią pa­sku­ti­niai­siais ka­ro me­tais, 1975-ai­siais nu­grio­vė so­vie­tų val­džia.

Ne­žiū­rint di­džiu­lės K. Kur­na­taus­ko veik­los mas­tų, iš­skir­ti­nės eru­di­ci­jos, tik­rai ne­daug galima ras­ti jo gy­ve­ni­mo pėd­sa­kų Kel­mė­je. Bet ir ne­di­de­li pri­si­mi­ni­mai al­suo­ja di­džiu­le pa­gar­ba pro­fe­so­riaus as­me­ny­bei. K. Kur­na­taus­kas ti­kė­jo, jog yra ve­di­nas Die­vo, ir tik jo va­lia ga­li pa­nau­do­ti sa­vo ge­bė­ji­mus ten, kur yra pa­skir­tas, su mei­le ir at­si­da­vi­mu at­lik­ti sa­vo pa­rei­gas. Kal­bė­da­mas sa­vo pa­ra­pi­jie­čiams, pa­žįs­ta­miems, drau­gams, mo­ki­niams, vi­suo­met pa­brėž­da­vo, kad ti­kin­tis žmo­gus ne­ga­li nu­si­gręž­ti, at­si­skir­ti nuo ap­lin­kos ir ne­da­ry­ti jai jo­kio po­vei­kio. Nie­kam ne­leis­ti­na už­si­da­ry­ti nuo pa­sau­lio. „Ma­nau, kad Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas ra­do ne­ma­žai bend­ra­min­čių Kel­mė­je ir jos apy­lin­kė­se“, – tvir­ti­no E. Ūk­sas.

Pra­ne­šė­jo tei­gi­mu, ku­ni­gą nea­be­jo­ti­nai vei­kė Kel­mės dva­ro sa­vi­nin­kai Gru­ževs­kiai, ku­rie kar­tu su di­di­kais Rad­vi­lo­mis XVII am­žiu­je sto­vė­jo prie Kel­mės evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų pa­ra­pi­jos iš­ta­kų. Jur­gis Gru­žev­kis XVII am­žiaus pra­džio­je ėmė­si ak­ty­vios kon­fe­si­nės veik­los, bu­vo tri­jų Že­mai­ti­jos, o vė­liau – ir Del­tu­vos apy­lin­kių glo­bė­jas, pa­sta­tė nau­ją evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų baž­ny­čią Kel­mė­je. J. Gru­ževs­kio va­do­vau­ja­ma Kel­mės evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų bend­ruo­me­nė ta­po vie­na iš ak­ty­viau­sių Že­mai­ti­jo­je. XIX am­žiu­je Gru­ževs­kiai ak­ty­viai reiš­kė­si ir po­li­ti­ko­je. 1831 me­tų su­ki­li­mas pra­si­dė­jo Kel­mės dva­re, dva­ro sa­vi­nin­kai rė­mė ir 1863 me­tų su­ki­li­mą.

Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas bend­ra­vo su tuo­me­ti­niu Kel­mės dva­ro sa­vi­nin­ku Bro­nis­lo­vu Gru­ževs­kiu – ak­ty­viu vi­suo­me­nės vei­kė­ju, įkū­ru­siu svies­to ga­min­to­jų bend­ro­vę, da­ly­va­vu­siu dau­gy­bės ūki­nių drau­gi­jų veik­lo­je. 1915 me­tais, po B. Gru­ževs­kio mir­ties, dva­rą pa­vel­dė­jo jo sū­nus Jo­nas. Jis bu­vo karš­tas Len­ki­jos pa­trio­tas, to­dėl 1918 me­tais iš­vy­ko į Len­ki­ją, įsto­jo į len­kų le­gio­ną ir gy­nė Len­ki­jos ne­prik­lau­so­my­bę nuo bol­še­vi­kų. 1939 me­tais žu­vo ka­ro pra­džio­je.

Kons­tan­ti­nui Kur­na­taus­kui te­ko bend­rau­ti su Bo­les­lo­vu Gru­ževs­kiu, ku­ris Leip­ci­ge stu­di­ja­vo ta­py­bą ir mu­zi­ką, bai­gė Pa­ry­žiaus kon­ser­va­to­ri­ją, bet vė­liau iš Pran­cū­zi­jos grį­žo į Lie­tu­vą, ap­si­gy­ve­no Kel­mė­je. Kū­ry­bai at­si­da­vė iki sa­vo mir­ties, 1922-ųjų ba­lan­džio 4 die­nos. Gal­būt po­kal­biai su bū­si­muo­ju pro­fe­so­riu­mi pa­ska­ti­no B. Gru­ževs­kį 1912 me­tais Var­šu­vo­je iš­leis­ti stu­di­ją apie Kel­mės evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų baž­ny­čios is­to­ri­ją? Įžan­go­je ra­šo­ma, jog re­li­gi­ja yra žmo­gaus san­ty­kis su Die­vu, lais­vė pa­siau­ko­ti Vieš­pa­ties Die­vo gar­bei yra pri­gim­ti­nė žmo­gaus tei­sė ir pri­vi­le­gi­ja. Ti­kė­ti­na, jog K. Kur­na­taus­kas skai­tė šios kny­gos rank­raš­tį. B. Gru­ževs­kis prieš pat Di­džio­jo ka­ro pra­džią Vil­niaus Vrub­levs­kių bib­lio­te­kai, vė­liau da­vu­siai pra­džią Moks­lų aka­de­mi­jos bib­lio­te­kai, pa­do­va­no­jo di­džiu­lį, per šimt­me­čius gi­mi­nės su­kaup­tos bib­lio­te­kos rin­ki­nį.

Gru­ževs­kių dva­re bur­da­vo­si ir bend­rau­da­vo švie­siau­si Kel­mės vals­čiaus ir apy­lin­kių žmo­nės. Pa­vyz­džiui, dak­ta­ras Mar­ty­nas Yčas, žy­mus tei­si­nin­kas ir po­li­ti­kas, ku­ris 1912 me­tais, bū­da­mas 26 me­tų, jau bu­vo iš­rink­tas Kau­no gu­ber­ni­jos at­sto­vu Ru­si­jos ket­vir­to­je vals­ty­bės dū­mo­je. Per vi­są ka­den­ci­ją ple­na­ri­niuo­se dū­mos po­sė­džiuo­se, gin­da­mas lie­tu­vių tau­tos rei­ka­lus, kal­bė­jo 26 kar­tus. Bu­vo ir Lie­tu­vos evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų baž­ny­čios ku­ra­to­rius, daug kar­tų rink­tas si­no­dų pir­mi­nin­ku. Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, pa­skir­tas pir­muo­ju fi­nan­sų, su­si­sie­ki­mo, pre­ky­bos ir pra­mo­nės mi­nist­ru. M. Yčas – vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vos ban­ki­nin­kys­tės ir pra­mo­nės kū­rė­jų, pub­li­cis­tas, re­dak­to­rius, lei­dė­jas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to gar­bės dak­ta­ras. Be abe­jo, pa­sak E. Ūk­so, Mar­ty­nas Yčas su Kons­tan­ti­nu Kur­na­taus­ku ir ki­tais tuo­me­ti­niais Kel­mės švie­suo­liais pa­si­da­lin­da­vo Dū­mos nau­jie­no­mis, dis­ku­tuo­da­vo, ap­tar­da­vo bend­rus evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų bend­ruo­me­nės rei­ka­lus. Gal­būt su Mar­ty­nu Yču Kel­mę bu­vo ap­lan­kęs ir jo vy­res­ny­sis bro­lis Jo­nas – pe­da­go­gas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, pro­fe­so­rius, na­cio­na­li­nės is­to­riog­ra­fi­jos pra­di­nin­kas, 1907 me­tais Vil­niu­je įsi­kū­rus moks­lo drau­gi­jai, ta­pęs tik­ruo­ju jos na­riu?

Pas Gru­ževs­kius lan­ky­da­vo­si ir ka­ta­li­kų ku­ni­gas Pet­ras Ja­nu­šaus­kas, į Kel­mės pa­ra­pi­ją pa­skir­tas 1900-ai­siais me­tais. Ku­ni­gas ža­vė­jo veik­lu­mu ir ener­gi­ja, am­ži­nin­kų pa­sa­ko­ji­muo­se iš­li­kęs kaip la­bai šil­tas, ma­lo­nus ir iš­si­la­vi­nęs žmo­gus. Kel­mė­je ra­dęs su­kry­pu­sią me­di­nę baž­ny­čią, už­si­de­gė no­ru pa­sta­ty­ti nau­ją.

Ki­tas Kel­mės vals­čiaus švie­suo­lis – Stul­gių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas An­ta­nas Kin­de­ris, sa­ve kil­di­nęs iš ku­ni­gaikš­čių Ka­ri­bu­tų, vie­nas iš švie­siau­sių ir la­biau­siai iš­si­la­vi­nu­sių Že­mai­ti­jos ku­ni­gų. A. Kin­de­ris bu­vo idė­jų ge­ne­ra­to­rius, nau­jų pa­žiū­rų pro­pa­guo­to­jas, ne­blės­tan­čios ener­gi­jos, sa­vo laik­me­tį pra­len­ku­sio mąs­ty­mo. Tu­rė­jo įvai­riau­sių pla­nų: įkur­ti vys­ku­pi­jo­je kil­no­ja­mą­ją bib­lio­te­ką, su­pir­ki­nė­ti dva­rus ir steig­ti juo­se ama­tų mo­kyk­las. 1908 me­tais, pa­pil­dy­da­mas laik­raš­ty­je „Vie­ny­bė“ iš­spaus­din­tą ei­lė­raš­tį, iš­sa­kė tiems lai­kams sun­kiai, ne vi­siems su­pran­ta­mą min­tį, kad gam­tos moks­las ir fi­lo­so­fi­ja ne­griau­na ti­kė­ji­mo, o jį pa­pil­do, aiš­kiau pa­ro­dy­da­mi, kas yra žmo­gus ir koks jis tu­ri bū­ti. K. Kur­na­taus­ką ža­vė­jo pla­tus ku­ni­go An­ta­nos Kin­de­rio – moks­li­nin­ko ir ūki­nin­ko – in­te­re­sų lau­kas. Kar­tais at­ro­dy­da­vo, kad jis – net ne ku­ni­gas. Bu­vo ir liau­dies me­di­ci­nos ži­no­vas, žmo­nes gy­dė elekt­ra, pa­skel­bė daug bro­šiū­rų svei­ka­tos klau­si­mais. Ku­ni­gas pla­ti­no drau­džia­mą lie­tu­viš­ką spau­dą. 1917 me­tų rug­sė­jo 18-22 die­no­mis kar­tu su Už­ven­čio dva­ro sa­vi­nin­ku Jo­nu Smil­ge­vi­čiu­mi bei Žal­pių pa­ra­pi­jos švie­suo­liu Ka­zi­mie­ru Ra­liu da­ly­va­vo Vil­niaus lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jo­je.

Kel­mė­je bu­vo dar vie­ne­ri na­mai, ku­rio­se, ga­li­ma ma­ny­ti, lan­ky­da­vo­si Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas. Tai Kel­mės žy­dų dva­si­nės mo­kyk­los je­ši­vos ar­ba Kel­mės Tal­mud To­ros bib­lio­te­ka. Kel­mės je­ši­va Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nė­je tu­rė­jo ypa­tin­gą sta­tu­są ir nuo­pel­nus. Ne­ma­žai je­ši­vos mo­ki­nių ta­po ži­no­mais ra­bi­nais. 1862 me­tais šią dva­si­nę mo­kyk­lą įkū­rė be­ne ge­riau­siai ži­no­mas Kel­mės ra­bi­nas Ra­bis Sim­cha Zi­sel Broi­das, ji vei­kė iki 1941 me­tų. Mo­kyk­lo­je bu­vo ak­cen­tuo­ja­mas mu­sa­ras – ju­dė­jų eti­kos mo­ky­mas, ak­cen­tuo­jan­tis as­mens to­bu­lė­ji­mą. Tal­mud To­ros pa­sta­tą juo­sė aukš­ta tvo­ra, at­skir­da­ma be­si­mo­kan­čiuo­sius nuo li­ku­sios bend­ruo­me­nės. Stu­den­tai iš­si­sky­rė sa­vo ap­ran­ga, tai­ky­da­vo ty­lė­ji­mo pra­kti­ką. Pa­tek­ti į mo­kyk­lą ga­lė­jo tik iš­lai­kę eg­za­mi­nus. Ra­bi­nas Sim­cha su­for­ma­vo stu­di­jų pro­gra­mą, ku­rio­je pir­miau­sia bu­vo sie­kia­ma su­pa­žin­din­ti stu­den­tus su ma­te­ria­liuo­ju pa­sau­liu, o tik po to gi­lin­tis į dva­si­nius da­ly­kus. Je­ši­vos bib­lio­te­ka gar­sė­jo tur­tin­gu­mu ir bu­vo priei­na­ma vi­siems, stu­di­juo­jan­tiems To­rą. Dar mo­kė ir ma­te­ma­ti­kos, ru­sų kal­bos, geog­ra­fi­jos. 1903 me­tais K. Kur­na­taus­kui at­vy­kus į Kel­mę, mo­kyk­lai va­do­va­vo Sim­chos bro­lio sū­nus. 1912 me­tais Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas stu­di­jų moks­lo tiks­lais bend­ra­vo ir su ki­tais je­ši­vos va­do­vais bei Kel­mės ra­bi­nais. Ku­ni­gas lais­vai kal­bė­jo heb­ra­jiš­kai, dės­tė heb­ra­jų kal­bą Lie­tu­vos uni­ver­si­te­te. 1928 me­tais jis pa­ra­šė pir­mą­jį heb­ra­jų kal­bos va­do­vė­lį.

Di­dy­sis ka­ras pa­da­rė di­džiu­lę ža­lą Kel­mei ir jos apy­lin­kėms. Gy­ven­to­jų su­ma­žė­jo per pu­sę. Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas ak­ty­viai įsi­jun­gė į jos kū­ri­mą. Pir­ma­jam švie­ti­mo mi­nist­rui, jo bi­čiu­liui Mar­ty­nui Yčui pa­ra­gi­nus, Lie­tu­vo­je pra­dė­jo steig­tis švie­ti­mo sky­riai, drau­gi­jos. 1919 me­tais švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai pa­tvir­ti­nus lai­ki­nuo­sius Mo­kyk­lų nuo­sta­tus, mo­kyk­las ga­lė­jo steig­ti vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos ar pri­va­tūs as­me­nys. Kel­mės ir apy­lin­kių švie­suo­liai 1920 me­tais įkū­rė Švie­ti­mo drau­gi­jos Kel­mės sky­rių. Di­džiau­si sky­riaus or­ga­ni­za­to­riai bu­vo Kel­mės vais­ti­nin­kas Bro­nius Mi­se­vi­čius, fel­če­ris Be­ne­dik­tas Ga­siū­nas ir jo žmo­na Eu­ze­bi­ja Ga­siū­nie­nė, al­ta­ris­ta Per­tas Ja­nu­šaus­kas ir Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas, jie rū­pi­no­si įkur­ti pri­va­čią ne­pil­ną vi­du­ri­nę mo­kyk­lą-pro­gim­na­zi­ją Kel­mė­je. Drau­gi­ja įsi­gi­jo du 50 tūks­tan­čių li­tų ver­tės na­mus ir du tri­jų hek­ta­rų plo­to skly­pus. Ne­ma­ža pro­ble­ma bu­vo įti­kin­ti kel­miš­kius leis­ti vai­kus mo­ky­tis į nau­ją mo­kyk­lą. To­dėl drau­gi­jos na­riai kar­tu su ak­ty­viais mies­tie­čiais vaikš­čio­jo pa­si­skirs­tę po gat­ves, lan­kė na­mus. Kel­mės vi­du­ri­nė ne val­džios mo­kyk­la bu­vo įkur­ta 1921 me­tų rugp­jū­čio 19 die­ną. Pir­muo­ju mo­kyk­los ve­dė­ju-di­rek­to­riu­mi ve­dė­ju bu­vo pa­skir­tas Kel­mės evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų baž­ny­čios pa­sto­rius, ku­ni­gas Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas. Mo­kyk­la įsi­kū­rė bu­vu­sia­me Gru­ževs­kio bra­vo­ro na­me, prie Vil­bė­no upe­lio. Rug­sė­jo 26 die­ną mo­kyk­la iš­kil­min­gai ati­da­ry­ta. K. Kur­na­taus­kas mo­kyk­lo­je di­rek­to­ria­vo iki 1925-ųjų. De­rin­da­mas teo­lo­gi­jos do­cen­to pa­rei­gas Uni­ver­si­te­te, Kel­mė­je mo­ky­to­ja­vo 1925-1927 me­tais, ta­pęs pro­fe­so­riu­mi, 1936-1938 me­tais.

E. Ūk­sas tvir­ti­no, jog prieš 95 me­tus sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­momis są­ly­go­mis įkur­ta pro­gim­na­zi­ja yra nuo­sta­bus pa­vyz­dys, kaip skir­tin­gų tau­ty­bių, ti­kė­ji­mų ir įsi­ti­ki­ni­mų žmo­nės, ve­di­ni kil­naus tiks­lo, ge­res­nės sa­vo vai­kų ir vals­ty­bės, ku­rio­je jie gy­vens, atei­ties, ga­li su­kur­ti is­to­ri­jos aud­ras at­lai­kiu­sį ste­buk­lą.

Iš ba­jo­rų gi­mi­nės

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­to Teo­lo­gi­jos ka­ted­ros ve­dė­jas, Evan­ge­liš­ko­sios teo­lo­gi­jos cent­ro di­rek­to­rius, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras, do­cen­tas, Vo­kie­ti­jos Fe­de­ra­ci­nės Res­pub­li­kos gar­bės kon­su­las Arū­nas Baub­lys pa­žy­mė­jo: Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas nie­ka­da nė­ra ak­cen­ta­vęs, skun­dę­sis ar ki­taip už­sii­mi­nęs (kiek ži­no­ma iš iš­li­ku­sios me­džia­gos ir pri­si­mi­ni­mų), jog Kel­mės jam bu­vo pro­vin­ci­ja.

At­virkš­čiai – Kel­mė­je jam bu­vo near­ti dir­vo­nai.

Laiš­kuo­se Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas sa­ve įvar­din­da­vo Kons­tan­tu. Tvir­ti­no ne­ga­lįs Kons­tan­ti­nu va­din­tis, nes jau esąs Kons­tan­ti­nas Di­dy­sis, re­for­ma­vęs Baž­ny­čią.

K. Kur­na­taus­kas ga­li bū­ti pa­vyz­džiu bet ka­da, bet kam, sie­kian­tiems už­si­brėž­tų tiks­lų.

Kur­na­taus­kai yra se­na ba­jo­rų gi­mi­nė, le­gi­ti­muo­ja­si dar iš ri­te­rių lai­kų. Gi­mi­nės her­be – sky­do rau­do­na­me fo­ne – val­tis. Her­bas ir va­di­na­si val­tis (luc – lenk.), kil­di­na­mas iš X am­žiaus. Se­niau­sias at­vaiz­das sie­kia 1313 me­tus, Vai­tie­kaus vai­va­dos ant­spau­de. Plau­kio­ji­mą prieš krau­ją reiš­kia, pri­klau­sė ka­rin­gai ri­te­rių gi­mi­nei.

1413 me­tais her­bas pa­te­ko ir į Lie­tu­vą, ta­po ne vie­nos LDK di­di­kų šei­mos her­bu.

Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas ki­lęs iš se­nos evan­ge­li­kų re­for­ma­tų gi­mi­nės, ku­ri nuo re­for­ma­ci­jos lai­kų de­le­ga­vo ne po vie­ną gi­mi­nės na­rį į sa­vo baž­ny­čią. Gi­mi­nės pirm­ta­kas And­rius Kur­na­tovs­kis į LDK at­vy­ko 1676 me­tais, bu­vo pa­skir­tas Sluc­ko se­niū­no pa­va­duo­to­ju. Pa­sak A. Baub­lio, net de­vy­ni šios gi­mi­nės at­sto­vai tar­na­vo dva­si­nin­kais. Se­niau­siai ži­no­mas – Vla­dis­lo­vas Kur­na­taus­kas, tar­na­vęs Kel­mės ir Iza­be­li­no (Bal­ta­ru­si­ja) pa­ra­pi­jo­se, bu­vo iš­rink­tas dist­rik­to su­pe­rin­ten­den­tu. Jo plunks­nai pri­klau­so ne vie­na gies­mė, tiek len­kų, tiek lie­tu­vių, tiek ir vo­kie­čių kal­bo­mis. Kons­tan­ti­no se­ne­lis Ti­tas Kur­na­taus­kas stu­di­ja­vo fi­lo­so­fi­ją, bet vė­liau, kai Si­no­das su­si­de­rė­jo su Ru­si­ja, stu­di­jas tę­sė Dor­pa­to (Tar­tu) teo­lo­gi­jos fa­kul­te­te. Yra mo­ky­to­ja­vęs ir Kra­žių gim­na­zi­jo­je, bu­vo pa­skir­tas re­for­ma­tų moks­lei­vių bend­ra­bu­čio ins­pek­to­riu­mi, re­gu­lia­riai va­ži­nė­jo į pa­mal­das Kel­mė­je. 1829 me­tais Kra­žiuo­se gi­mė Os­ka­ras Kur­na­taus­kas – Kons­tan­ti­no Kur­na­taus­ko tė­vas, pra­tę­sęs ku­ni­gų di­nas­ti­jos tra­di­ci­jas.

1875 me­tais, O. Kur­na­taus­kas, siek­da­mas tin­ka­mo išsi­la­vi­ni­mo vai­kams, pa­li­ko Bir­žų pa­ra­pi­ją ir per­si­kė­lė į Min­tau­ją, Lat­vi­ją. Tuo me­tu ten kaip tik bu­vo lais­va re­for­ma­tų ku­ni­go va­kan­si­ja Šven­tos Tre­jy­bės baž­ny­čio­je. Iš­vy­ko su žmo­na Ol­ga ir pen­kiais vai­kais. Pa­ra­pi­ja bu­vo dau­gia­tau­tė, bu­vo ir lat­vių, ir vo­kie­čių, ir švei­ca­rų, ne­ma­žai – ir lie­tu­vių evan­ge­li­kų, ku­rie dir­bo nau­jai ky­lan­čios Kur­šų pra­mo­nės cent­re. Kai bu­vo už­da­ry­ta Kė­dai­nių gim­na­zi­ja, Min­tau­ja dau­ge­liui lie­tu­vių evan­ge­li­kų ta­po vie­na iš ar­čiau­siai ir kon­fe­siš­kai tin­ka­mų gim­na­zi­jų. Os­ka­ras Kur­na­taus­kas re­for­ma­tų pa­ra­pi­ją įstei­gė ir Ry­go­je.

Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas bu­vo jau­niau­sias šei­mo­je. Po stu­di­jų ve­dė Žo­ze­fi­ną Sta­ne­vi­čiū­tę, su ku­ria iš­gy­ve­no 28 me­tus.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu vi­si ku­ni­gai bu­vo pri­vers­ti­nai eva­kuo­ti iš Lie­tu­vos. K. Kur­na­taus­kas šios eva­kua­ci­jos iš­ven­gė, li­ko vie­nin­te­lis sa­vo kon­fe­si­jos ku­ni­gas ša­ly­je, at­sto­vau­da­mas vo­kie­čių oku­pa­ci­nė­je ad­mi­nist­ra­ci­jo­je baž­ny­čios rei­ka­lus. 1918 me­tais, bol­še­vi­kams oku­pa­vus Vil­nių, Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas grį­žo į Kel­mę.

1941 me­tais iš­vy­ko su šei­ma iš Lie­tu­vos į Vo­kie­ti­ją, kur ket­ve­rius me­tus pra­lei­do ypač sun­kio­mis są­ly­go­mis. 1942 me­tais mi­rė jo žmo­na Žo­ze­fi­na, neat­lai­kiu­si smū­gio – na­ciai nu­žu­dė jos se­se­rį, liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mu, už­sto­ju­sią žy­dų mer­gai­tę, ku­rią no­rė­jo su­šau­dy­ti. 1944 me­tais per ste­buk­lą Kons­tan­ti­nui Kur­na­taus­kui pa­vy­ko gau­ti lei­di­mą trum­pai ap­lan­ky­ti Kel­mę – jau pa­sku­ti­nį sy­kį. Ku­ni­gu tuo me­tu dir­bo jo sū­nė­nas Vy­tau­tas Kur­na­taus­kas.

1953 me­tais, bū­nan­tį emig­ra­ci­jo­je, jį iš­rin­ko su­pe­rin­ten­den­tu – re­for­ma­tų baž­ny­čios va­do­vu. Vi­sur jis kė­lė oku­puo­tų Bal­ti­jos ša­lių klau­si­mą, ti­kin­čių pa­dė­ties pro­ble­mas.

Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas bu­vo gi­lios eru­di­ci­jos as­me­ny­bė. Be len­kų ir lie­tu­vių, jis mo­kė­jo to­bu­lai kla­si­ki­nes heb­ra­jų, lo­ty­nų ir grai­kų kal­bas, lais­vai kal­bė­jo vo­kiš­kai, pran­cū­ziš­kai, ang­liš­kai, lat­viš­kai ir ru­siš­kai.

Pa­ren­gė Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ