Išlikę istoriniai šaltiniai rodo, kad nuo 16 a. pradžios Kelmė buvo Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės dvaras su dideliais žemės plotais ir priklausė Žemaitijos sričiai. 1591 m. Kelmės dvarą su to paties vardo miesteliu, kuris tada turėjo tik vieną gatvę, iš jo savininkų kunigaikščių Somereckių nupirko Šiaulių vietininkas reformatas Jonas Gruževskis ir nuo to laiko daugiau kaip tris šimtmečius jis išbuvo Gruževskių dinastijos nuosavybe. Didikai Gruževskiai Kelmėje įkūrė reformatų parapiją ir prie baž­nyčios 1601 m.* pastatė mokyklą. J. Gruževskis įpareigojo visus 8-15 m. vaikus leisti į mokyklą.

Po 1751 m. gaisro, 1767 m. bažnyčią atstatė ir ją globojo gen. Jurgis Gruževskis ir įtaisė joje gerus vargonus. Trūksta žinių apie kunigus tuo metu aptarnavusius Kelmės ev. reformatų parapiją. Tik vieną jų, Samuel Bernackį, mini Elzner savo 1754 m. veikale „Polonia Reformata”.

Plintant protestantizmui Romos katalikų Bažnyčios sąskaiton, Kelmės katalikų parapija, gavusi progą arčiau susipažinti su protestantiz­mo sąžinės laisvės idėjomis, neteko didžiausios dalies savo parapijiečių kartu su jos klebonu Ben. Kotarskiu priėmusiu reformatų tikėjimą. Katalikų parapijos bažnyčia iki 1569 m. stovėjo uždaryta, kol pagaliau re­formatai pradėjo joje laikyti savo pamaldas.

Žemaičių kapitulos kan. Jonas Kazakevičius „labai aršus heretikų priešas” ir „schizmatikų rykštė” (L.E.) pareikalavo iš protestantų grą­žinti Kelmės katalikų bažnyčią, į kurią jis buvo paskirtas. Protestan­tams nepatenkinus jo reikalavimo, 1606 m. užvedė Raseinių teisme bylą, kurią pralaimėjo. Vėliau ta byla buvo perkelta į Vilniaus tribunolą, ku­rio sprendimu bažnyčia buvo grąžinta likusiems Kelmės katalikų para­pijos nariams. 1622 m. Jurgis Gruževskis pastatė reformatams naują mūrinę bažnyčią.

Jau anksti Kelmės dvaras buvo pažįstamas savo retais gamtovaiz­džiais, puošniais dvaro rūmais ir arkinio stiliaus dvaro vartais. Ne vie­nas gamtos mylėtojas jį buvo lankęs ir su jo istorija susipažinęs. Tačiau didikų Gruževskių laikais Kelmė išsivystė ir į pirmą dvasinės kultūros centrą šiame krašte. Nauji dvaro savininkai čia buvo sutelkę nemaža kultūrinių turtų. Be numizmatikos ir gausaus medalių ir įvairių pažymėjimo ženklų rinkinio, antrame dvaro vartų pastato aukšte buvo pa­talpinta 5000 tomų retų knygų biblioteka, kurių vieną, labai retą Londo­ne spausdintą Chilinskio lietuvišką Bibliją 1805 m. Gruževskiai padova­nojo Vilniaus universitetui. Dvare buvo saugomi ir Lietuvos reformaci­jos dokumentai bei Žemaitijos ev. reformatų ir ev. liuteronų bažnyčių istoriniai archyvai. Kelmėje buvo taip pat ir reformatų bažnyčios sen­joro rezidencija.

Šio dvasinės kultūros suklestėjimo laikotarpyje Kelmėje lankėsi daug garsingų svečių, kur 1701 m. buvo sustojęs ir švedų karalius Karo­lis XII.
Kelmės reformatų parapija ir bažnyčia yra viena iš nedaugelio, ku­rios išliko Lietuvoje sunykus reformacijai. Bažnyčia tebestovi ir šian­dien kaip architektūros paminklas kartu su ant Vilbėnos upės kranto dvaro arkiniais vartais – liudininkais kadaise Kelmėje viešpatavusio humanizmo, reformacijos ir sąžinės laisvės laikotarpio, nuo kurio mus jau šimtmečiai skiria, dažnai keitę religines, ideologines ir politines gy­venimo struktūras bei valstybių sienas. To kaitaliojimosi neišvengė ir Kelmės ev. reformatų parapija: jos narių tarpe, be lietuvių, atsirado ir kitų tautybių parapijiečių, gi prie reformatų prisidėjo ir liuteronų, ku­riuos ilgą laiką aptarnavo reformatų kunigai. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbose ir, retkarčiais, Gruževskių dinastijos palipalikuonims – lenkų kalba.

Kaip matome, Kelmės ev. reformatų parapija tapo mišri ne vien tautybių, bet ir tikybų atžvilgiu. Ilgametis jos klebonas kun. prof. dr. Konstantinas Kurnatauskas, kuris apie 40 metų prieš II pasaulinį karą Kelmės parapiją aptarnavo, laikė pamaldas ne tik trijose kalbose, bet, būdamas ekumeninio bendradarbiavimo šalininkas, bažnyčioje už Dievo stalo pastatė altorių liuteronams, o šventą Vakarienę dalino abejuose pavidaluose: refor­matams duoną, liuteronams – ostiją. Tai unikali ekumenizmo idėja: vie­nas Dievas, viena Evangelija, vienas kunigas ir viena bažnyčia (pasta­tas), nepaaukojant savo tikėjimo principų.

* Liet. Enciklopedija XI t. 344 p. nurodo bažnyčios pastatymo datą 1615 m. Tą pačią datą kartoja ir V. Kviklys savo veikale „Mūsų Lietuva” IV t. 524 psl., tačiau vėlesnės datos Lietuvos kultūros fondo leidinyje „Iš tėviškės rankų” sakoma, kad jau 1601 m. „Prie bažny­čios buvo įsteigta mokykla“, reiškia jau prieš 1601 metus bažnyčia čia stovėjo.

Mykolas Zablockas
„Mūsų sparnai“, 1992 m. rugsėjis (Nr. 68). – p. 38-42

BIBLIOGRAFIJA:
Liet. Enciklopedija (Kapočiaus)XI t. 346-347p.
Regina Beržinytė ir k t. „Iš tėviškės rankų” 5-6p.
Kun. Vytautas Kurnatauskas „Kelmės parapija ir jos klebonas”
„Mūsų Sparnai” Nr. 8-9,1955m.