Apie atlygį

„Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.“ (Hebr 11, 6 b)

Jūs esate Dievo pašaukti… Iš visos minios, iš pasaulio triukšmo Dievas pašaukė būtent jus. Ir ne šiaip bakstelėjo pirštu į ilgą vardų pavardžių sąrašą. Jis pašaukė jus vardu (Iz 43, 1-2 ). Lygiai taip, kaip pirmuosius savo mokinius. Jėzus kiekvieną jų pašaukė iš jo konkrečios situacijos, su konkrečiais būdo bruožais, pašaukė tam, kad šie išrinkti žmonės eitų paskui Jėzų, sektų Juo, tarnautų Jam, o vėliau liudytų apie Jį, skelbdami Išgelbėjimo žinią. Jie buvo pirmi tada, mes pašaukiami iš mūsų kasdienybės šiandien. Kiekvienas asmeniškai, vardu.

Ar priimame šią tiesą visa savo siela? Ar šis supratimas supurto mus iki pat širdies gelmių, ar įvertiname šį begaliniai svarbų momentą mūsų gyvenime? Norėdami suvokti savo, kaip krikščionių, gyvenimo prasmę, manau, turime pradėti būtent nuo šio suvokimo, jog ne mes pasirinkame ateiti pas Dievą ar ne. „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“,- sako Jėzus Jono Evangelijoje (Jn 6,44). Dievas mus išsirenka, pakviečia, pašventina, įvaikina. Jis „išgelbėjo mus bei pašaukė šventuoju pašaukimu, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“ ( 2 Tim 1,9)

Ir tuomet natūraliai kyla klausimas. Gerai, išsirinko. O kam? Gal tam, kad pasikrikštyčiau ar priklausyčiau kokiai tai konfesijai, bendruomenei? O gal tam, kad kuo daugiau žmonių pasivadintų krikščionimis? Bet argi?.. Viešpats savo Žodyje sako: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“. (1 Petro 2,9-10)

Išsamų atsakymą apie pašaukimą randame J. Stotto knygoje „Šiuolaikinis krikščionis“. Jis rašo: “Bendras pašaukimas nėra daryti, bet būti…- būti Jėzaus Kristaus mokiniais, gyventi naują gyvenimą naujoje bendruomenėje ir pasaulyje“. (J. Stottas, 133 p.) Tai įvairiapusiškas palaiminimas.

„Pirma, esame pašaukti bendrystei su Jėzumi Kristumi (1 Kor 1,9)…Antra, esame pašaukti laisvei (Gal 5,13)..Ši laisvė – laisvė nuo kaltės ir netyros sąžinės, laisvė ateiti pas Dievą kaip Jo įvaikintiems sūnums ir dukterims…- laisvi mes tampame tik tarnaudami…Trečia, esame pašaukti ramybei (Kol 3,15)…Ketvirta, esame pašaukti šventumui (1 Kor 1,2)… – tai realiame pasaulyje atsiskleidžiantis panašumas į Kristų…Penkta, esame pašaukti liudyti (1 Pt 2,9)…pašaukti į Dievo šviesą, neišvengiamai esame pašaukti ją skleisti…Šešta, esame pašaukti kentėti (1 Pt 2, 20-21)…nekaltas kentėjimas – neišvengiama krikščionio pašaukimo dalis…Septinta, esame pašaukti į šlovę (Hbr 3, 1)“ . (J. Stottas, 132 – 135 p.)

Dievas mus atpirko. Begaliniai brangiai. Savo vienatinio Sūnau Jėzaus Kristaus kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Atpirko iš nuodėmės valdžios, kad mes tarnautume Jam, gyvajam Dievui. Atsiliepdami savo meile į Jo meilę, su visu įmanomu dėkingumu priimdami šią didingą Dievo meilės dovaną ir suvokdami jos mastą, visa savo esybe stengtumėmės atsiliepti į dangiškąjį pašaukimą ir jį išpildyti. O tai reiškia, duotume Dievui patinkantį vaisių.

„Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų.“ (Jn 15,16)

Apaštalas Paulius rašo: „Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu, kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei.“ ( Fil 1, 9-11)

Darbuojantis pagal Viešpaties valią, pagal Jo pašaukimą, mūsų gyvenimai, tarsi medžiai, augina vaisius.

„Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas…Kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, nepavydėkime vieni kitiems“ (Gal 5, 22-26).
„Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 8).
„Kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu“(Kol 1,10).
„Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe pažinimą, pažinimu susivaldymą, susivaldymu ištvermę, ištverme maldingumą, maldingumu brolybę, o brolybe meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą“. (1 Pt 1, 5-9).

Vaisiai – tai tikėjimo darbai, už kuriuos bus skirtas atlygis.

Apie atlygį mes išgirstame jau klausydami pirmojo Jėzaus viešo pamokslo. Kalno pamoksle, kalbėdamas apie fariziejus bei rašto aiškintojus, jų garbės troškimą, savanaudiškumą, Jėzus sako „jie jau atsiėmė savo atlygį.“ (Mato 6 sk.) Jei norime gauti išliekantį atlygį, turime darbuotis Dievo, o ne savo garbei ir šlovei. Dievas žada atlygį už maldą slaptoje (6 eil.), gailestingumo darbus slaptoje (4 eil.), pasninką slaptoje (18 eil.).

Įdomu pažvelgti į tas Biblijos vietas, kur daugiau kalbama apie atlygį. Už ką dar krikščionio laukia Dievo atlygis?

Jėzus sako, kad atlygį gaus tie, kurie dėl Kristaus yra niekinami, persekiojami, šmeižiami (Mt 5,11-12), už meilę priešams (Mt 5, 46; Lk 6,34), už Evangelijos skelbimą, pamokslavimą, mokymą (1 Kor 3,6-8), už taurę vandens Jėzaus vardu (Mt 10, 42), už patarnavimą šventiesiems (Hebr 6, 10), už tai, ką mes darome kaip Viešpačiui, o ne žmonėms (Kol 3,24), už kantrybę bei ištvermę (Gal 6, 9), Jo šlovinimą (Ps 37,4), Jo valios vykdymą (Mt 6,33; Ps 19,9-11), už ištvertus išmėginimus (Jok 1,12), už širdies tyrumą, sąžiningumą (Ps 18, 20), už tai, kad laikomės Evangelijos tiesos (2 Jn 8), už išlaikytą pasitikėjimą ir ištvermę (Hebr 10,35-36; 2 Tim 4,7-8), už savojo kūniškumo sutramdymą (1 Kor 9,25), už tai, kad sekimas Jėzumi buvo svarbiau už viską (Mt 19, 29), už gyvenimą Dieve, pastatytą ant Jo Žodžio (1 Kor 3,10-14), gerus darbus (Ef 6,8), už uolų Dievo ieškojimą (Hebr 11,6).

Taigi už visas pastangas gyventi taip, kaip to nori Dievas, už kiekvieną, net slapčiausią, darbą Jo garbei ir šlovei bus atlyginta. Atlyginta už kiekvieną tarnavime Jam pralietą ašarą.

„Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte Jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.“ (Hebr 6, 10)
„Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį, pagal jo darbų vaisius.” (Jer 17,10)
„Žinodami, jog kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei ką gera padaro, gaus tą patį iš Viešpaties.“ (Ef 6,8)
“Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus.“ (Apr 22,12)
„…ištikima meilė yra Tavo, Viešpatie. Juk tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus.“ (Ps 62,13)

Atlyginta „ne todėl, kad mes patys iš savęs būtume kuo nors ypatingi, bet iš Jo begalinės malonės“(M.Somervil,268 p.).

Kaip atlygis tikinčiųjų laukia džiaugsmas (Ps 16,11; 1 Pt 4,13), palikimas iš Viešpaties (Kol 3,24), neišsenkanti viltis (Rom 15,13), išklausymas (Jn 16,24; Jn 15,11), visapusiškas aprūpinimas čia, žemėje (Jok 1,4; Fil 4,19), ramybė ir teisumas (Rom 14,17; Iz 61,10), palaiminimai (Ps 119,2; Mt 5,1-11; Pak Įst 28,1-14), o svarbiausia – amžinybė kartu su Kristumi.

Pats Viešpats Jėzus Kristus apdovanos savo tarnus, mylėjusius Jį, sekusius Juo, garbės vainiku (1 Pt 5, 1-4, Jok 1,12).

„Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!“ (Apr 2,7)
„Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties.“ (Apr 2,11)
„Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“. (Apr 2,17)
„Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis;jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai, kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo; ir dar jam duosiu aušros žvaigždę“. (Apr 2,26-27)
„Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje“. (Apr 3,5)
„ Kadangi tu laikeisi mano paliepimo ištverti, tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai… Nugalėtoją aš padarysiu stulpu savo Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą.“(Apr 3, 10-12)
„Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo Jo soste.“ (Apr 3, 21)
„Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną naktį Jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“ (Apr 7, 15-17)
„Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“. (Apr 21,3-4)

Ten mums nebereikės kovoti su nuodėme, nebereikės patirti skausmo, nusivylimo. Mūsų laukia tai, ko net nepajėgiame įsivaizduoti. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.“ (1 Kor 2, 9)

„Šis atlygis įkvėpė visų laikų šventuosius atlikti didžius žygdarbius dėl savo Karaliaus“ (M. Somervil, 265 p.). Tai suteikia stiprybės kiekvienam, einančiam Jėzaus Kristaus pėdomis, kiekvienam Jo mokiniui. Nes kas gali būti nuostabesnio, kaip gyventi amžinai Dievo artumoje, gėrėtis Juo, būti ten, kur viešpatauja Jo nenusakoma žodžiais meilė bei ramybė…

Pašaukdamas mus tarnystei, Dievas nepalieka mūsų vienų. Jis teikia prašantiems savo pagalbą ir jėgą – Šventąją Dvasią. Jis teikia ir sugebėjimus – talentus (Luko 19 sk). Dievas aprūpina mus visu reikiamu ginklų arsenalu, reikalingu atremti priešo puolimus ir išstovėti (Ef 6,10-18). Tik su Jo padėjimu mes pajėgūs įveikti negandas, sunkumus, kovoti gerą tikėjimo kovą, duoti tinkamus tikėjimo vaisius. Tai taip stipru!

„Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją mūsų Viešpatį Jėzų, tepadaro jus tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte jo valią; tenuveikia mumyse, kas jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.“ (Hbr 13,20-21)

Tik čia jau prasideda klausimai mums…

Dievas mus iš savo malonės pašaukia, įgalina vykdyti pašaukimą, atlygina už net ir menkiausias pastangas, padėdamas, paremdamas, apsaugodamas. Mes tampame tarsi indais, kuriuos Jis nori naudoti. Jis viską atliko, kad mes galėtume gyventi Jo akivaizdoje amžinai.

O koks gi mūsų vaidmuo? Norėdami gauti atlygį, turime dirbti. Dirbti kam? Mums reikia pasirinkti…Pasirinkti šeimininką. Vienas Šeimininkas yra Dievas, kitas šeimininkas yra Mamona (Mt 6). Šiandien Mamonos, kaip pinigų supratimą, galima būtų praplėsti žodžiais geresnis pragyvenimas, karjera, malonumai, kiti materialūs dalykai. Dievas, sukurdamas žmogų, davė jam laisvą valią. Žmogus visuomet gali rinktis. Deja, kaip tai benuliūdintų daugelį, pasirinkimai pagal Dievo Žodį, yra tik du: palaiminimas ir pasmerkimas. Arba jis eina su Dievu arba be Jo. Arba jis tarnauja Dievui, arba Mamonai.

Jėzus sako Jono 12,26: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“.

Bet perspėja, kad rinktis teks. Nes „niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Mt 6, 24)

Galime prisiminti ir palyginimą apie pašauktuosius į puotą. Dievas kviečia, bet kiek žmonių atsiliepia į šį pašaukimą? Kiek iš pakviestųjų pasirenka ne tarnavimą Dievui, o … sau? „Turiu pasirūpinti šeima.., turiu darbą, verslą, ..turiu žemės.“ (LK 14, 16-24). Ar šie atsikalbinėjimai neprimena mūsų pačių?

Yra du šeimininkai yra ir dvi atlygio formos. Žmogus dirba dėl atlygio tiek vienu, tiek kitu atveju. Deja, dauguma žmonių, net save vadinančių krikščionimis, dažnai puoselėja klaidingą požiūrį, jog galima, kaip liaudis sako, „sėdėti ant dviejų kėdžių“. Labai gerą palyginimą yra išsakęs Biblijos komentatorius Vernon Mcgee, užsimindamas apie Romoje buvusias populiarias lenktynės jojant dviem žirgais, kuomet raitelis stovėdavo viena koja ant vieno, kita koja ant kito žirgo. Gerai, kol abu žirgai joja vienas šalia kito. Kurį laiką gal taip ir įmanoma, bet anksčiau ar vėliau turi pasirinkti žirgą. Tiesa, yra galimybė ir nukristi. Bet rezultatas, netinkamai pasirinkus, būna tas pats. „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“. Taip kalba pats Dievas Apreiškimo knygoje 3 skyriaus 15 -16 eilutėse.

Su atlygiu susijusi ir mintis apie turtą. Juk kaip mes kaupiam žemiškus turtus? Gaudami atlyginimą (kas teisėtą, kas ne), gaudami pelną. Taip ir su turtais Danguje. Jėzus ragina savo mokinius: „Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“. (Mt 6, 19-20) Tai reiškia, – darbuokis kaip Dievo tarnas, gauk atlygį, kuris bus amžinas, kaupk savo sąskaitą Dangiškajame banke. Juk tai, kas žemėje – viskas yra laikina (Pat 27,24). Mes senstam ir turėsim mirti viską palikdami. Net nežinom kiek gyvensim: gal dieną, gal dvi, gal metus, gal dešimtis metų. Bet vis tiek viską teks palikti. Pinigai nuvertėja, maisto atsargos genda, rūbai susidėvi. Kam į tai sudėti visas savo jėgas, laiką, sveikatą? Juk tai, į ką nukreiptos mūsų pastangos, tai, kas yra mūsų tikslas, gyvenimo prasmė, ten yra ir mūsų širdis. Mes į vienus ar kitus dalykus investuojame savo protą, valią, jausmus, taigi visą savo sielą. „Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“(Mt 6, 21)

Ir čia Jėzus kalba ne kokiems prašalaičiams, o savo mokiniams! Taigi tiems, kurie jau buvo pradėję eiti kartu su Juo.

Vadinasi, mes kiekvienas kasdien turime savęs nuolat klausti, kur yra mano širdis. Ar ji nėra pasidalinusi? O gal ji apskritai eina netinkamo pasirinkimo keliu? Tai nuolatinė ir kasdienė kova su senąja prigimtimi. Po to, kai mes apsisprendžiame sekti Jėzumi, kiekviena diena tampa kovos lauku, kiekviena akimirka – pasirinkimo galimybe. Kam tarnaujame? Sau ar Dievui? Jei gyvename sau, tai kokį atlygį gausime?

Neįmanoma sėti viena, o pjauti kita. Neįmanoma dirbti dėl žemiškų dalykų, o pjauti dangiškus. „Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“. (Gal 6,7-8) „Nei sidabras, nei auksas neišgelbės jų Viešpaties rūstybės dieną.“ (Sof 1,18)

Mus Dievas ne tam pašaukė, kad galėtume gyventi kaip mums patinka, o po to tikėtis amžino gyvenimo ar atlyginimo iš Dievo. Dirbdami tik dėl savęs (kai kurie ir į bažnyčią eina dėl savęs, o ne todėl, kad pašlovintų Dievą, padėkotų Jam, patarnautų kitiems), negalime duoti Dievui patinkančių vaisių.

Jėzus mums sako, jog tie medžiai, kurie neneša tikėjimo vaisiaus, bus iškirsti (Mt 3,10), bevaisės šakelės bus sudegintos (Jn 15,2), namas pastatytas ant smėlio sugrius (Mt 7, 26-27). Arba kaip atsitiko su tarnu, kuris nieko neuždirbo su gautu talentu ir buvo išmestas laukan (Mt 25,14-30), su pastatu, kuris buvo ugnimi ištirtas ir sudegė, su turtingu žmogumi, kuris nesirūpino tapti turtingu pas Dievą (Lk 12,15-21) (1 Kor 3,11-15)? Pasidalinusi širdis negali patikti Dievui.

Kai kurie, perskaitę šias mintis gali pasakyti: “Aš noriu būti Danguje, gyventi amžinai. Aš tikiu Dievą. Esu pakrikštytas, konfirmuotas. Na, kaip ir jau pasirinkau teisingai…Tiesa, kartais einu Šventos Vakarienės.“ Labai gerai. Bet visgi norisi paklausti, ar be to, kad buvo atlikti tam tikri ritualai bažnyčioje esi patikėjęs Jėzumi Kristumi kaip savo asmeniniu Gelbėtoju? Dievas tave pašaukė, bet ar eini su Juo? Ar Jis tapo tuo, kas brangiausia tavo gyvenime? Ar žinai, ko Dievas, kaip Šeimininkas, iš tavęs nori? Kiek laiko skiri maldai, Švento Rašto skaitymui, kiek laiko aukoji tarnaudamas bažnyčioje? Ar leidi Dievui vadovauti visose savo gyvenimo sferose? Kuriam Šeimininkui visomis savo išgalėmis stengiesi patikti? Juk Jėzus sako: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. “ (Mt 7,21) „Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų.“ (Mt 22,14)

Jėzus Jono Evangelijoje kalba: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti… Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“. (Jn 15, 4-8).

„Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems griežtumas, o tau Dievo maloningumas, jei laikysiesi jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas! (Rom 11,22)

Norėdami duoti bent menkiausius vaisius, mes turime nuolat pasilikti Dievo Žodyje, jį skaityti, į jį gilintis, į jį remtis, juo gyventi. Žodis ir Šventoji Vakarienė. Tik taip mes galime pasilikti Jėzuje Kristuje kaip vynmedyje, laikytis Jo maloningumo. Pats Dievas kalba su mumis per Bibliją. Viskas, ko reikia amžinajam gyvenimui yra pasitikėjimas Dievu, Jo Žodžiais, Jo pažadais, Jo valia – Jo pažinimas.

„O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Mesiją.“ (Jn 17, 3)

Buvimas su Juo, gyvenimas paklusnume ir tarnavime Jam turi tapti mūsų viso gyvenimo tikslu.

Dievas tobulai rūpinasi savo vaikais, rūpinasi tais, kurie Juo pasitiki ir Juo seka, kurie Jį myli. „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo“, – tai svarbiausia. O visa kita, kas reikalinga mūsų gyvenimui žemėje, bus pridėta. Dievas turi būti centre. Tai sąlyga! Bus pridėta tik tuomet, kai uoliai Jo ieškosim. Palaiminimai, ir ypač dvasiniai yra tiesiogiai susiję su mūsų paklusnumu Dievui, nuo mūsų ryšio su Juo. Į maldas atsakoma tik tuomet, kai einam prie Malonės sosto su Jėzaus vardu, kai pasiliekame Jo mokyme. Jėzus sako: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“. (Jn 15,7). Pats Dievas, kaip Tėvas, pasirūpins mumis, atsilieps į mūsų prašymus. Ir tai, kas bus pagal Jo valią – suteiks. Nereikia tuo per daug rūpintis. „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“,- rašo apaštalas Paulius laiške filipiečiams (Fil 4, 6-7). Nereikia leisti, kad rūpestis dėl maisto, rūbo, būsto, noras siekti karjeros, noras daugiau uždirbti, noras palepinti kūną malonumais užimtų svarbiausią vietą laiko, pastangų ar paklusnumo atžvilgiu, nustumiant Dievą, Jo pašaukimą į tik kažkurią vietą kasdienių darbų sąraše. Kai leisime Dievui būti mūsų gyvenimo centre, būti Šeimininku, kuriam su visu nuolankumu paklūstame, kurio valią stengiamės visomis išgalėmis vykdyti, kurį vienintelį šloviname, tuomet visa kita susidėlios į savo vietas.

„Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ (Mt 6, 34).

Kiekvieną dieną rinkimės atlikti tai, kam esame pašaukti.

Kiekvieną dieną pradėkime nuo pokalbio su Dievu – maldos. Tegul tai bus tik keli žodžiai, tegul tai bus prasmingai sukalbėta malda „Tėve mūsų“. Bet diena bus pradėta tinkamai.

Kasdien, bent kelias minutes skirkime Dievo Žodžio skaitymui. Perskaitykime nors vieną eilutę. Juk šiais informacinių technologijų laikais tam reikia tik noro. Galime skaityti Dievo Žodžius išmaniajame telefone, internete, įsirašyti į kokią tik norim laikmeną ir klausyti (pvz. važiuodami mašina ar išvedę pasivaikščioti augintinį). Galim rasti klausymui skirtus Biblijos testus net su komentarais.

Po to tai, ką sužinojome būtinai stenkimės pritaikyti savo gyvenime, įvairiose situacijose. Taip Dievo Žodis taps gyvas mumyse, keis mus ir ves šventėjimo keliu. Sunku?.. Prašykime Dievo pagalbos. Jis tikrai pagelbės. Jis tikrai padės ir būtent Šventoji Dvasia subrandins mumyse tikėjimo vaisius. Mums tereikia būti nuolankiais Jo valiai.

Ir žinoma vakaras… Vakare būname išvargę. Išvargę ne tik nuo darbo, bet ir nuo minčių, santykių su kitais žmonėmis, rūpesčių. Atsisėskime mintyse prie Jėzaus kojų. Sudėkime į Jo mylinčias rankas savo nuovargį, problemas, nerimą, paprašykim Jo atleidimo už viską, ką padarėme netinkamo Jo akyse. Prisiglauskim prie To, kuris už mus paaukojo savo gyvybę, kuris mus taip stipriai myli ir patirsim neapsakomą ramybę. Juk niekas negali pasirūpinti mumis geriau, kaip Dangiškas Tėvas. Dėkokim Jam už viską, pergalvodami savo dieną. Taip mokysimės matyti Dievo ranką ir Jo veikimą.

Ateina sekmadienis. Viešpačiui priklausanti diena. Jam, o ne mums. Nepamirškim to.

„ Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino. (Iš 20,8-11)
“‘Šešias dienas bus dirbama, o septintoji diena bus jums visiško poilsio šabas, šventas VIEŠPAČIUI. Kas jo metu dirbtų bet kokį darbą, turi būti nubaustas mirtimi.“ (Iš 35,2)
„Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi VIEŠPATYJE, ir aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu“, taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos.“ (Iz 58,13-14)
„Daviau sabatą, ženklą tarp jų ir manęs, kad jie žinotų, jog Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu.“ (Ez 20,12).

Pasirinkime teisingai…

Pagaliau, gal tikrai buvo sunki savaitė. Sekmadienis yra ta diena, kuomet galime skirti laiką Viešpačiui ir Jame atsikvėpti.

O dabar atlikime nedidelį savo širdies testą. Galimi du atsakymai. Pirmas skambėtų taip: „aš stengiuosi taip gyventi; aš noriu taip gyventi; aš turiu bent pabandyti; Dieve, suteik man jėgų“. Antrasis atsakymas būtų: „gal tai ir geri dalykai, bet tam aš dabar neturiu laiko; sekmadieniais noriu pailsėti, praleisti laiką su šeima, kartais turiu padirbėti, nes tuomet daugiau moka“. Kur mūsų širdis?…

Nepaniekinkime pašaukimo, nepaniekinkime Dievo atlygio. Ir laikui atėjus gausime amžinai išliekantį atlygį.

„Svarbu tikėti Dievą, kuris atlygina, duoda apdovanojimus. Mes negalim patikti Dievui, jei nevertinam Jo ir Jo atlygio labiau už viską.“ ( M. Somervil, 2007, 267 p.)

„Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina.“ (Hebr 11,6)

Toks žvilgsnis į Dievo pažadus nepaprastai sustiprina, padrąsina ir teikia jėgų darbuotis dėl Dievo, darbuotis iš meilės Jam, didesnei Jo garbei ir šlovei.

Ir „…dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.“ (1 Kor 15, 57)

Asta Pukienė, Šiaulių ev. Liuteronų parapija

Naudota literatūra:

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)
Mery Somervil. „Vienybėje su pastoriumi“. СЛАВЯНСКОЕ ЕВАНГЕЛЬСКОЕ ОБЩЕСТВО, 2007.
John Stott „Šiuolaikinis krikščionis“. Tikėjimo žodis. Vilnius, 2009.